Rokas Šlekys, UAB „Fima“ transporto sistemų ekspertas, DELFI pasakojo, kad pačioje pradžioje, kai tik greičio matuokliai atsirado, prieš gerą dvidešimtmetį, vienintelė jų funkcija buvo matuoti tik greitį. Tačiau tokių Lietuvoje beveik nebuvo.
Fotografuoja per „raudoną“
Vėlesnė įranga, atsiradusi prieš maždaug 12-15 metų, gebėjo užfiksuoti ne tik važiuojančius per greitai, bet ir „pamatyti“, kurioje eismo juostoje KET pažeidėjas yra bei įamžinti kertančius sankryžą per raudoną šviesoforo signalą. Tačiau norint stebėti tokio tipo pažeidimus, į asfaltą, į STOP linijas prie sankryžos, tekdavo montuoti indukcines juostas, kurios greičio matuokliui leisdavo „pamatyti“ pažeidėją.
Vienas paskutinių tokio tipo greičio matuoklių yra įrengtas Vilniuje, greta „Mados“ prekybos centro, bet, pastebi R. Šlekys, buvo nuspręsta, kad asfalte diegti jutiklius nėra ekonomiškai naudinga, mat remontuojant gatves juos reikia iškelti, be to, tokios indukcinės juostos susidėvi.
Lazeriniai neprigijo
Prieš dešimtmetį keliuose atsirado greičio matuokliai, pavadinti „Doplerio radarais“. Jie sugebėjo matuoti atstumą bei pažymėti, kuris automobilis konkrečiai daro pažeidimą. Tokių greičio matuoklių nemažai nusipirko ir Lietuva. Būtent tokių matuoklių nemažai buvo įrengta užmiesčio keliuose ir šių metų vasario 11-ąją išjungta.
Pasak R. Šlekio, lūžiu rinkoje tapo lazeriniai greičio matuokliai. Pastarųjų pranašumas buvo tas, kad jie galėjo „pamatyti“ daugiau gatvėje esančių automobilių vienu metu, taip pat – užfiksuoti ir tuos, kurie apsisuka neleistinoje vietoje arba degant draudžiamos šviesos signalui.
„Tokių matuoklių esame turėję Lietuvoje 12-13, tačiau jų minusas buvo tas, kad tokie matuokliai turėjo būti montuojami žemai. Tai reiškia, kad vandalai neretai išliedavo savo pyktį juos gadindami“ – sakė pašnekovas.
Tarp tokių matuoklių minusų ir tas, kad jų viduje – judančių dalių turintis mechanizmas. O tai, anot eksperto, reiškia, kad per 10 naudojimo metų remonto, tikėtina, tokiems matuokliams būtų prireikę kur kas dažniau nei kito tipo matuokliams.
„Be to, lazeriniams matuokliams įtakos turi oro sąlygos – esant tirštam rūkui, sniegui ar gausiam lietui, jie negali veikti kaip įprasta ir pažeidėjų nemato“, – aiškino R. Šlekys.
Kai ko užfiksuoti negali
Dar vienu lūžiu rinkoje tapo numerių atpažinimo technologija. Tačiau pirmiausia, sakė ekspertas, ji įsigalėjo stovėjimo aikštelėse, parkinguose, uždarose teritorijose, o vėliau atėjo ir į kelius. Tokios, visiškai greičio matuoklių neprimenančios kameros, įrengiamos tam tikrose vietose, kur reikia kontroliuoti ar, pavyzdžiui, važiuojantys automobiliai turi galiojančią techninę apžiūrą, civilinės atsakomybės draudimą ir pan.
Vienas naujausių greičio matuoklių – vadinamasis „3D Doplerio“ radaras. Vienas toks Vilniuje yra Konstitucijos prospekte, dar penki įrengti Kaune.
Toks greičio matuoklis gali ypatingai daug. Jis ne tik fiksuoja greitį viršijusius Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidėjus, bet ir vienu metu sugeba stebėti 32 automobilius. Be to, modernus matuoklis mato, kada važiuojama degant raudonam šviesoforo signalui, taip pat užfiksuoja ir neleistinus manevrus, pvz., posūkį į kairę, kai žalios spalvos rodyklė ant šviesoforo jau užgesusi.
Galiausiai, toks radaras geba atpažinti automobilių numerius, todėl jis tinkamas norint stebėti viešajam transportui skirtas eismo juostas. Taip pat ir fiksuoti tiems atvejams, kai ruožą, kurį stebį matuoklis, kerta vogta, ieškoma ir pan. transporto priemonė. Tik, sako R. Šlekys, atpažindamas numerius matuoklis veikia dvejopai. Kai, pavyzdžiui, reikia prižiūrėti, ar viešajam transportui skirta eismo juosta važiuoja tik taksi automobiliai ar autobusai, troleibusai, matuoklis „matomus“ valstybinio ženklo numerius sulygina su iš anksto turimu „baltuoju“ sąrašu, kuriame yra surašyti visi tie, kam šia juosta naudotis galima. Ir atvirkščiai, kai reikia atpažinti ieškomas ir pan., transporto priemones, radaras „pamatytą“ informaciją lygina su iš anksto žinomu „juoduoju“ sąrašu.
Tiesa, ribos yra. Pasak R. Šlekio, dažnai klausiama, ar įmanoma radarais kontroliuoti mobiliųjų telefonų naudojimą, saugos diržų segėjimą, taip pat važiavimą keturiems ir daugiau keleivių turintiems automobiliams skirtomis eismo juostomis.
„Daug kas klausia, bet tai – neįmanoma. Galime fiksuoti visus, tačiau vis tiek į padarytas nuotraukas žiūrėti turės ir jas vertinti žmonės, o tai reiškia milžiniškus darbo krūvius“, – akcentavo jis, pridūręs, kad „3D Doplerio“ matuokliu padarytos nuotraukos išsiskiria ypatingai gera raiška, tad jose įmanoma pamatyti labai daug detalių, net ir tai, ar automobilyje buvę žmonės segėjo diržus.
Atsirado ir hibridiniai
Moderniausi ir naujausi rinkoje – vidutinio greičio matuokliai, gebantys stebėti konkretų kelio ruožą ir matuoti, kokiu vidutiniu greičiu jame važiuoja automobiliai. Tokių, vidutinio greičio matuokliais stebimų, ruožų Lietuvoje yra 25, tačiau šis skaičius nuosekliai augs.
Matuoklių sistemą sudaro dvi kameros, gebančios stebėti ne vieną, o kelias eismo juostas, vedančias skirtingomis eismo kryptimis. Be to, šie radarai atpažįsta valstybinius numerius. Vidutinio greičio matavimas veikia taip, kad sulyginamas dviejų kamerų užfiksuotas automobilio įvažiavimo į ruožą ir išvažiavimo iš jo laikas, apskaičiuojamas vidutinis greitis ir, jeigu šis yra didesnis nei leista kelyje, duomenys siunčiami policijos pareigūnams, kurie formuoja nusižengimo protokolą.
Visgi tokių, vidutinio greičio, matuoklių naudojimas ganėtinai ribotas, tad keliams siūloma naujovė – hibridinis greičio matuoklis, turintis ne vieną, o dvi kameras. Pastarasis, anot R. Šlekio, gali gerokai daugiau ir yra plačiau panaudojamas. Pavyzdžiui, toks matuoklis gali fiksuoti ir vidutinį, ir momentinį greitį, taip pat – „pamatyti“ neleistinus manevrus, užfiksuoti važiavimą per raudonos šviesos signalą. Be to, šiame matuoklyje įdiegtas dirbtinio intelekto elementas, tad jis geba geriau atpažinti valstybinius numerius bei mokytis iš jų įvairovės, įmanoma ir tai, kad matuoklis atpažintų transporto priemonių tipus.
Pirmasis toks matuoklis buvo išbandytas Vilniuje, tačiau, akcentavo „Fima“, duomenys naudoti stebėjimui, o baudos nebuvo išdalintos. Tokie hibridiniai matuokliai praverstų ten, kur reikia stebėti ne tik vidutinį greitį, bet, pavyzdžiui, kur greičio ruožo viduryje leistinas greitis mažėja, yra perėjų, kur privalu praleisti pėsčiuosius, ir pan. Visai tikėtina, kad vairuotojas, tokiame kelio ruože pasielgęs nedrausmingai, galėtų „užsidirbti“ ne vieną baudą, o net kelias, pavyzdžiui, už viršytą vidutinį greitį ir už greičio viršijimą konkrečioje vietoje, pvz., prie pėsčiųjų perėjos.