Ištobulinti varikliai
Sujaukta Senojo žemyno rinka apnuogino ne vieną problemą, siekiant pereiti prie visiškai netaršių transporto priemonių: nuo elektromobilių trūkumo iki sunkiai įkandamų jų kainų, kurių dabar jau taip greitai nebeatperka nė pigesnė eksploatacija. Iškalbingas tapo ir Europos Komisijos sprendimas po ilgų svarstymų atidėti naujų automobilių su vidaus degimo varikliais prekybos draudimo įsigaliojimą nuo 2030 iki 2035 metų.
Ne paskutinėje vietoje lieka ir faktas, jog dalis gamintojų vidaus degimo variklius ištobulinę iki tokio lygio, kad jie savo savybėmis nė neprimena analogiškų prieš dešimtmetį gamintų įrenginių. Tokie netaršūs motorai montuojami ne tik mažiausiuose miesto automobiliuose, bet ir populiariuose šeimoms skirtuose modeliuose.
Tarkime, vidutinio dydžio paklausaus miesto visureigių segmento „Ford Kuga“ modelyje montuojamas 1,5 litro darbinio tūrio 120 AG galią ir 300 Nm sukimo momentą išvystantis dyzelinis variklis, kurio energija į priekinius ratus perduodama per 6 laipsnių mechaninę transmisiją, į aplinką išmeta tik 123 g/km CO₂ (pagal WLTP metodiką).
Tai lemia itin menkos degalų sąnaudos – vidutiniškai jos siekia viso labo 4,7 litro šimtui kilometrų. Įdomu tai, kad tokie rodikliai prilygsta hibridinių šio modelio versijų parametrams, tad Lietuvoje tokia dyzelinė „Kuga“ versija net nebūtų apmokestinta taršos mokesčiu.
„Lietuvos metų automobilio“ rinkimų komisijos narys Egidijus Babelis įsitikinęs, kad paskubėta nurašyti dyzelinius variklius. Žurnalistas argumentuoja, jog iki žymiojo „dyzelgeito“ skandalo į šiuos degalus naudojančius motorus buvo žiūrima kaip į švariausias jėgaines.
„Iki „dyzelgeito“ ant dyzelinių variklių buvo statomos visos kortos. Reikia paprasčiausios kontrolės. Šiuolaikiniai dyzeliai labai švarūs ir niekas jiems neprilygsta ekonomija. Jie degina mažiausiai degalų, bet jų norima atsikratyti. Nes dyzeliai – blogai. Kodėl? Nes neva nešvarūs. Bet reikalas tas, kad jie švarūs“, – pečiais gūžčioja specialistas.
Jo teigimu, politikai visomis priemonėmis sunkina dyzelių egzistavimą, nepaisant to, kad tai ekonomiškiausi varikliai, kurie skleidžia mažiausiai taršos iš visų vidaus degimo agregatų.
„Na, azoto oksidų dalelės ten smulkesnės, jas sudėtinga sugaudyti, bet modernių variklių išmetimo sistemose prikišta tiek taršos neutralizavimo dalykų, jog kai kuriuose miestuose ir dyzeliai išmeta švaresnį orą, nei „įkvepia“, – sako automobilių žurnalistas.
Nėra alternatyvos
Anot E. Babelio, vienintelis ryškesnis tokių variklių trūkumas tas, kad dėl ekologinių sumetimų jie tapo itin kompleksiški, turi daug komponentų. Dėl to gali nukentėti jų patikimumas ir pasunkėti priežiūra.
„Vairuotojai, kurie prisuka daug kilometrų, vis vien dar neturi pilnavertės alternatyvos dyzeliui. Jiems jos niekas nesukūrė. Benzininiai varikliai sunaudoja daugiau degalų, o įkraunamieji hibridai ekonomiškesni tik tol, kol baterijoje yra elektros, kuri šiaip irgi neatsiranda iš šventos karvės“, – skaičiuoja pašnekovas.
Automobilių istorijos patikros platformos „carVertical“ komunikacijos vadovas Matas Buzelis taip pat pažymi, kad važinėjant po miestą nedideliais atstumais ir neturint bėdų dėl įkrovimo, elektromobilis yra labai patogi transporto priemonė. Bet jeigu reikia dažniau važiuoti ilgesnius nuotolius, lygiaverčių alternatyvų gerai veikiančiai dyzelinei mašinai tiesiog nėra.
Jo žodžius patvirtina ir gamintojų duomenys. Štai net ir galingiausia dyzelinė minėto miesto visureigio „Kuga“ versija su 2 litrų darbinio tūrio varikliu, pasiekiančiu 190 AG galią bei 400 Nm sukimo momentą, automatine 8 pakopų pavarų dėžę bei visų varomųjų ratų sistema vidutiniškai sunaudoja tik 5,7 litro degalų ir į aplinką išmeta 149 g/km CO2.
Skirti šeimoms
Specialistai sutinka, kad erdvus ir pravažus miesto visureigis su taupiu ir našiu dyzeliniu varikliu vis dar yra vienas geidžiamiausių ir praktiškiausių pasirinkimų. Pavyzdžiui, toks automobilis dėl savo savybių rinkinio yra vienas tinkamiausių ilgesnius atstumus neretai įveikiančioms šeimoms. Būtent dėl to „Lietuvos metų automobilio“ rinkimuose minėta „Kuga“ yra pelniusi „Metų šeimos automobilio“ titulą.
Kalbėdamas apie šeimų automobilius, M. Buzelis beda pirštu į vieną svarbiausių klausimų – įsigijimo kainą.
„Elektros kainos pakilimas gali būti laikinas dalykas, bet didžioji elektromobilių problema kol kas yra kaina. Po dešimties metų, kai bus didesnė įperkamų elektromobilių pasiūla, galbūt žiūrėsime iš kitos perspektyvos. Per tą laiką galbūt organiškai viskas pasikeis ir bus keista pagalvoti, jog važinėjome su dyzeliniais automobiliais. Tačiau tam dar reikia laiko“, – svarsto automobilių žinovas.
Jo teigimu, laiko tarpas taip pat yra vienas iš signalų, kad modernius dyzelinius automobilius pernelyg skubama nurašyti, nes iki įpareigojančios 2035-ųjų datos dar liko 13 metų. Per tokį laiko tarpą dauguma vairuotojų bent kartą ar du pakeis savo transporto priemonę.
„Svarbu, kad per tą laiką pasitemptų infrastruktūra ir elektromobilio baterijų įkrovimas taptų toks pat nesudėtingas kaip dyzelino užpylimas“, – dėsto M. Buzelis.
E. Babelis pažymi, jog ambicingi tikslai turi žengti kartu su žmonėms suteikiamomis alternatyvomis, nes vien finansinis aspektas dar ilgai kliudys persėsti į elektrinius automobilius. Be to, reikės išspręsti ir komercinio transporto klausimus. Šiame segmente kiekvienas papildomas euras virsta augančiomis išlaidomis galutiniam vartotojui.
„Nors ir kaip norima pereiti prie elektros ar kitų tvarių keliavimo būdų, jie toli gražu dar ne visais atvejais gali pakeisti senus gerus dyzelius. Taigi dyzeliais važiuosime tol, kol nebus jiems tinkamos alternatyvos“, – reziumuoja žurnalistas.