Kaip per porą dešimtmečių pasikeitė lietuvių automobiliai arba apie laikus, kai „Ford Scorpio“ keisdavo į butą

Nuo nepriklausomybės pradžios Lietuvoje lengvųjų automobilių pagausėjo triskart – šiandien tenka gerokai pavargti, kol randi vietą automobiliui daugiabučio kieme, ir stipriai nustembi sutikęs 1990-aisiais šalyje populiarius „Moskvičių“ ir „Žigulį“. Nors naudojamų automobilių markės ir žmonių požiūris į transporto priemones per beveik 25 metus pasikeitė, tačiau ne kardinaliai – naujų automobilių pirkimas vis dar didelės dalies tautiečių laikomas nesąmone, o elektromobilių išpopuliarėjimo taip pat teks palaukti.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1990-aisiais šalyje buvo registruoti beveik 493 tūkst. individualių lengvųjų automobilių.

„1990-aisiais gatvėse daugiausiai buvo „Žigulių“ ir „Moskvičių“, taip pat buvo šiek tiek „Volgų“ bei „Zaporožiečių“. Visureigių garbę gynė UAZ, garsėję iš tiesų neprastu pravažumu. Viena kita vakarietiška mašina leido 100 proc. tikslumu atspėti, kas turi pokario metais į Europos gilumą ar JAV pasitraukusių giminaičių“, – portalui LRT.lt pasakoja automobilių žurnalistas Renaldas Gabartas.

Darbas automobilių žurnalistikos srityje per pastaruosius dvidešimt metų pašnekovui leido išmėginti daugiau nei 500 skirtingų mašinų, o pirmas nuosavas automobilis R. Gabarto šeimoje atsirado 1994-aisiais.

„Tai buvo tituluotas 1985-ųjų Europos „Metų automobilis“ „Opel Kadett“, lietuvių tautosakoje žinomas „lašo“ pravarde. Kadangi vairuoti mokiausi sunkvežimiu „GAZ 51“ ir dėdės „Moskvič 412“, tamsiai mėlynas ir vokiška „eglute“ kvepiantis „Kadett“ neišvengiamai atrodė tobulas. Jis turėjo tik dvi problemas: po pirmos žiemos atsivėrė itin negrabiai užmaskuotos kiaurai prarūdijusios skylės slenksčiuose, o karbiuratoriaus reguliavimas garažų auksarankiams buvo neįkandama mįslė“, – prisimena R. Gabartas.

Vėliau jam teko važinėti su „Opel Ascona“, „VW Passat“, „Renault Megane“, „Renault Laguna“, „VW Golf“, „Renault Clio“, „Subaru Outback“. Šiuo metu automobilių ekspertas keliauja su „Audi A4“.

Keliolika automobilių yra pakeitęs ir „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėjas, žurnalistas Valdas Vilūnas. „Pirmasis automobilis buvo gerokai naudotas „VW Golf-1“, po to dar turėjau keletą griuvenų. Automobiliai iš savo tėvynės Vokietijos buvo atvežti baigę savo amžių, tačiau Lietuvoje jie buvo puikūs pakaitalai pabodusioms ir techniškai atsilikusioms sovietinėms mašinoms. Per visą laiką važinėjau penkiais senais ir šešiais naujais automobiliais“, – skaičiuoja V. Vilūnas.

Žiemą po apklotu vėdinamame garaže stovi ir V. Vilūno itin kruopščiai prižiūrima „Lada Samara“. Ją žurnalistas rado vokiškame skelbimų portale mobile.de.

„Kai peržengi tam tikrą metų ribą, norisi grįžti į jaunystę. Kažkada turėjau panašų automobilį ir dabar grįžau į 1989-uosius. Istorinė, senovinė technika, ypač jei yra originali ir prižiūrėta, žmonėms sužadina daug gerų jausmų.

Skelbimų portale atsitiktinai pamatėme, kad netoli Čekijos sienos, mažose dirbtuvėse, stovi apdulkėjęs „aštuntukas“. Pasikalbėjome telefonu, atvažiavome, šiek tiek nusiderėjome ir nusipirkome. Vokiečio perklausėme, ar tai išties gera mašina, o jis tvirtai vokiškai patikino: „Das ist original“, – „Lada Samara“ įsigijimo istoriją pasakoja V. Vilūnas.

Kauno automobilių turgus: nuo 800 iki 9 tūkst. automobilių

Šalies autoparko kaitą akylai stebėjo ir Kauno automobilių turgų valdančios bendrovės „Varanas“ direktorius Valentinas Naujanis, turgui vadovaujantis nuo 1993-ųjų. Šis turgus šiandien laikomas vienu didžiausiu Rytų Europoje.

„Iš pradžių turgus buvo tranzitinis, iš mūsų automobilius gausiai pirkdavo rusai. Tiek naudotų automobilių, kiek būdavo atvežama, lietuviai nenupirkdavo, todėl jie būdavo išvežami į kitas šalis“, – portalui LRT.lt pasakoja V. Naujanis. Direktorius prisimena, kad, kai turgus pradėjo dirbti, jame buvo 800 automobilių. Tuo metu šiandien čia stovi apie 4 tūkst. transporto priemonių, o per prekybos pakilimą jų buvo ir 9 tūkst.

Po to, kai 1998-aisiais Rusiją užklupo finansų krizė ir rusų pirkėjų sumažėjo, Kauno automobilių turgų atrado kazachai. „Nežinau, kaip [jie atsirado], bet jų turguje kasdien sutikdavome vis daugiau. Iš pradžių jie pirkdavo tik „Mercedes“, turgus klestėjo, teko išplėsti teritoriją, o čia stovėjo apie 9 tūkst. automobilių“, – turgaus aukso amžių prisimena V. Naujanis.

Automobilių turgaus direktorius prisimena, jog iš pradžių turgus dirbo visai kitu ritmu – kartą per savaitę: „Pirkdavo gana neblogai, būdavo sakoma, kad jei per tris kartus automobilis neparduodamas, tai labai nesiseka. Dažniausiai automobilį parduodavo iš karto arba per du kartus. Už automobilius dažniausiai būdavo atsiskaitoma doleriais. Tačiau tuomet, kai Kazachstanas įstojo į Muitų sąjungą kartu su Rusija ir Baltarusija, kazachų turguje gerokai sumažėjo. Kiek vėliau į Kauno automobilių turgų atvykdavo vis daugiau kirgizų, tačiau, anot V. Naujanio, kazachai pirkdavo geresnius automobilius, negailėdavo sumokėti brangiau. „Didžiausi sunkumai užklupdavo tuomet, kai dingdavo pirkėjai. Kai dingsta pagrindinis pirkėjas, prasideda finansiniai sunkumai“, – pripažįsta V. Naujanis.

Ko ieškojo lietuviai? Anot V. Naujanio, visų pirma – „VW Jetta“, „VW Golf“, „Ford Scorpio“. „Daugiausiai automobilių būdavo vežama iš Vokietijos. Šios šalies gaminamos transporto priemonės ir šiandien labiausiai mėgstamos lietuvių. Atsimenu vieną tų laikų skelbimą: „Ford Scorpio“ keičiame į butą. Gal dabar tai skamba juokingai, bet tuo metu tokia vertė ir buvo – 5 tūkst. dolerių. Žmonės stengdavosi pasirodyti, iš „Žigulio“ norėdavo įšokti į „skorpioną“, – prisimena V. Naujanis.

Kaip pasakoja V. Vilūnas, panašiu laiku „Audi 100“ buvo ne tik buvusio kolūkio pirmininko ar prakutusio kooperatininko, bet ir visų mašiną vairuoti mokančių svajonė. „Turtingesnis ponas Lietuvoje, žinoma, svajojo tik apie „Mercedes“, nes „jei mylėti, tai karalienę, jei važinėti, tai tik su „Mercedes-Benz“, – sako pašnekovas.

2000-aisiais rusiškų ir europietiškų automobilių proporcijos pasikeitė kardinaliai

Pasak V. Vilūno, senų automobilių gabenimas, ardymas ir detalių pardavimas ne vienam sukrovė pirmuosius milijonus.

„Automobilius veždavo iš visur. Pirkdavo kuo pigiausius ir tuos, kuriuos žmonės mėgo. Svarbiausias kriterijus, beje, kaip dažnai ir dabar, buvo kaina ir pelno dydis. Pardavėjai visada naudojosi keliolika sukurtų legendų apie buvusius automobilių savininkus. Pinigų turintys lengvatikiai tikėdavo pasakomis apie senų mašinų šeimininkus, jų gyvenimo būdą ir važinėjimo įpročius. Tos pasakos tebesekamos iki šių dienų“, – dėsto V. Vilūnas.

„Mano manymu, šie dalykai itin didele dalimi lėmė, kad pagal santykinį avarijose žūstančių žmonių skaičių ilgą laiką buvome absoliutūs ES lyderiai“, – pastebi R. Gabartas.

Jo teigimu, per 10 nepriklausomybės metų rusiškų ir europietiškų mašinų proporcijos jau buvo visiškai pasikeitusios. Anot R. Gabarto, kadangi Lietuvoje niekada nebuvo jokios transporto parko formavimo politikos, į mūsų šalį daugiausia plūdo patys pigiausi ir dažniausiai kritinę ribą pasiekę automobiliai. Be to, kadangi įsigyjant mašiną beveik visais atvejais pagrindinis pasirinkimo kriterijus yra kaina, šioje srityje dirbantys verslininkai pradėjo masiškai importuoti eismo įvykiuose stipriai aplamdytas ir oficialiai „mirusias“ mašinas, kurias suremontuodavo, grąžindami joms neblogą prekinę išvaizdą, užmaskuodami esmines technines problemas, susijusias su automobilio saugumu.

Kauno turgus – automobilių tranzito į Rytus punktas, todėl, pasak V. Naujanio, jame nėra daug visiškai senų automobilių.

„Baltarusijos automobilių parkas yra panašus į mūsų, tačiau ten yra tokių automobilių, kokių pas mus nebelikę. Dėl tranzito mūsų parką labai švariai išvalo kazachai, kirgizai ir tadžikai. Jei nebūtų tranzito, žmonės vis dar tvarkytų savo senas „VW Jetta“. Žinoma, mūsų šalies parkas pasikeitė tiek, kiek pagerėjo gyvenimo lygis. Kiek įstengiame pinigų skirti automobiliui, tokiais ir važinėjame“, – portalui LRT.lt kalbėjo V. Naujanis.

R. Gabartas apgailestauja, kad naujų automobilių pirkimas daugumos tautiečių vis dar laikomas „nesąmone“, esą taip elgtis nėra racionalu, naujas mašinas perka tik mafijozai. „Pagrindinis jų argumentas: duokit vokišką atlyginimą, tada pirksiu naują automobilį. Technikos parko kokybė gerėja tiek, kiek už savo pirmtakus pažangesni buvo tais pačiais 2000-aisiais pasaulį išvydę automobiliai“, – tęsia R. Gabartas.

Jam pritaria ir V. Vilūnas, pasak kurio, nauji automobiliai išties sunkiai įsitvirtina mūsų galvose ir rinkoje: „80 proc. vairuotojų tebemano, kad geriau 10 metų senumo buvęs prabangus sedanas, nei naujas vidutinės klasės automobilis už panašią kainą.“

Šviesi ateitis – elektromobiliams

Šiemet prieš reikalavimų neatitinkančių transporto priemonių išregistravimą Lietuvoje jų buvo 2 mln. 276 tūkst., o po išregistravimo liko 1 mln. 456 tūkst. Tiesa, didžioji dalis išregistruotų transporto priemonių Lietuvoje jau nebuvo eksploatuojamos (parduotos dalimis, išardytos dalims), o Kelių transporto priemonių registre buvo likę tik jų įrašai.

Mūsų šalyje naudojamų automobilių amžiaus vidurkis – 15 metų. Šiuo metu perkamiausi – 11–15 metų senumo automobiliai. Autoplius.lt duomenimis, populiariausi automobilių modeliai Lietuvoje yra šie: „Volkswagen Passat“, „Volkswagen Golf/Plus“, „Audi 80“, „Audi 100“, „Opel Astra“, „BMW 3-SERIES“. Skaičiuojant transporto priemones pagal kuro tipą, 2014-aisiais Lietuvos keliais važinėjo beveik 49 proc. dyzelinu varomų transporto priemonių ir beveik 40 proc. – benzinu.

Kalbinti ekspertai sutinka: ateitis priklauso elektromobiliams, tačiau jų Lietuvos gatvėse padaugės tuomet, kai atsiras patraukli jų pakrovimo infrastruktūra bei Europoje išaugs parduodamų naudotų elektromobilių kiekiai.

„Galėčiau lažintis, kad elektromobiliai yra transporto ateitis, galinti spręsti netgi tokias problemas, kaip elektros gamybos rezervas. Kadangi technologiškai sustabdyti elektrinę – ypač atominę – yra sudėtinga, naktį elektromobiliai galėtų ramiai siurbti niekam nereikalingą ir pigią energiją, o, esant reikalui, atlikti energijos rezervo funkciją. Dabar tokios technikos privalumais gali džiaugtis tik priemiesčių gyventojai, turintys nuosavus namus“, – LRT.lt sako R. Gabartas.

Jam pritaria ir V. Vilūnas: „Elektromobiliai tikrai turės šviesią ateitį, kai mieste nereikės galvoti, kur įkrauti baterijas, o iš Vilniaus į Palangą bus galima patogiai nuvažiuoti su vienu sustojimu baterijoms įkrauti. Jiems priklauso šviesi ateitis. Tai netrukus supras ir valdžia.“