Aną kartą su kalbos redaktore įsivėliau į grynakraujį filologinį ginčą po to, kai vieną ratuotį pavadinau „sportišku". Teisingų raidžių viršininkė sakinį pakoregavo ir parašė „kaip sportinis". Puoliau ginti savo poziciją ir mostaguoti rankomis aiškindamas, kuo skiriasi sportiška mašina nuo šeimos automobilio, tačiau emocijų gaisrui aprimus turėjau pripažinti, kad kolegė visai netyčia pataikė jei ne į dešimtuką, tai bent jau arti reikalo esmės.

Sportiškumas technikos pasaulyje beveik visuomet laikomas efektyvumo, kokybės ir šaunumo sinonimu. Todėl daugybę kasdienybės mašinų, su lenktynių pasauliu turinčių tiek pat bendra, kiek „Peugeot" pipirų malūnėliai ir Le Mane dalyvaujantys „Peugeot  LMP1" prototipai, trūks plyš stengiamasi pasipuošti kokiu nors niekučiu iš ralio ar žiedo pasaulio: aptaku, deflektoriumi ar bent nudažyti greita spalva. Kitaip tariant, visi arba beveik visi nori, kad net kaip savaeigė žoliapjovė važiuojantis automobilis po tokių plastinių operacijų atrodytų „kaip sportinis".

Tačiau iš tiesų viskas gerokai sudėtingiau. Enciklopedine dvasia surašytoje Reinhardo Kleino knygoje „Rally Cars" šmaikštaujama, kad net ir šiandien bet kurio gamintojo atstovybėje nusipirkus ratus, variklį ir vairaratį turinčią standartinę mašiną galima dalyvauti ralyje, kaip pirmieji benzingalviai darė XIX a. pabaigoje. Anuo metu paprasti automobiliai nuo paruoštų lenktynėms skyrėsi tik tuo, kad pastarieji turėjo porą papildomų žibintų. Dabar vienodas tik kėbulo siluetas.

Įspūdingą lenktynininko karjerą pasiekęs, o vėliau kaip treneris prie garsiausių šių dienų ralio ir žiedo meistrų pergalių prisidėjęs J. Dereškevičius tikina, kad kovinių bolidų evoliucijos varomoji jėga visais laikais buvo žmogaus ambicijos.

„Ralio priešaušryje, XX a. pradžioje, tokio tipo lenktynės automobilių gamintojams nebuvo įdomesnės už boksą, kriketą ar jojimo varžybas. Jos nelaikytos žiūrovišku sportu. Nors technika buvo pradėta gaminti pramoniniu būdu, žmonės į naują reiškinį žiūrėjo gana nepatikliai. Pirmosiose varžybose siekta ne tiek lenktyniauti (kaip šiandien suprantame lenktynes), bet pademonstruoti mechaninių arklių tinkamumą tolimoms kelionėms. Todėl šia idėja susižavėję tuometės aukštuomenės nariai visų pirma kovojo ne su laiku, bet su nepatikimais mechanizmais. Noras įrodyti pranašumą prieš varžovus tapo stimulu konstruoti geresnius ir galingesnius bolidus", - dėstė automobilių sporto guru.

Iš tiesų, XIX-XX a. sandūroje pradėjus rengti pirmąsias lenktynes, variklių darbinis tūris ėmė augti kaip ant mielių: nuo 1200 kub. cm iki 13 litrų motorai išsipūtė per maždaug penkerius metus. Vietoj guminių atsirado pneumatinės padangos. Kai automobiliai viršijo 100 km/val. greitį, pradėta rimtai galvoti apie jų proporcijas ir konstrukcijos stabilumą. Vairavimo strypus netrukus pakeitė vairaračiai, sukonstruoti naujoviški radiatoriai ir t. t. Šie procesai nesustojo (išskyrus didžiųjų karų laikotarpį) nė akimirką, o juos skatino varžymosi elementas, dėl kurio lenktynės tapo tikru automobilių sportu.

Dalyvavimo raliuose naudą netruko užčiuopti ir mašinų gamintojai: geriausiai įvairiose varžybose pasirodydavę aparatai sulaukdavo daugiausia potencialių pirkėjų dėmesio. Dėl šios priežasties antrąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį net pradėtos kurti gamyklinės komandos, o kai kurie nedideli bolidų konstruktorių skyriai tapo didžiųjų fabrikų padaliniais. Štai „Alpine" įsiliejo į „Renault" šeimą, „Lancią Stratos" pasiglemžė „Fiat" ir pan. Ralio technika pradėjo smarkiai skirtis nuo standartinių versijų, išsaugotas tik išorinis tapatumas. Būtent to norėjo ralio žiūrovai - automobilių pirkėjai.

Klausiamas, už ką šiandienos automobilininkai turėtų būti labiausiai dėkingi ralio inžinieriams, J. Dereškevičius sakė manąs, kad į pačių reikšmingiausių techninių patobulinimų sąrašą derėtų įtraukti su mašinos valdymu susijusius sprendimus.

Jonas Dereškevičius
„Visais laikais ralio trasose lekiantys aparatai atliko savotišką bandomųjų triušių misiją. Čia buvo ieškoma būdų, ne tik kaip bolidus paversti greitesniais, bet ir saugesniais. Bendras lenktynių nuotolis dažnai siekdavo kelis tūkstančius kilometrų, todėl automobilio vairavimą trūks plyš reikėjo paversti mažiau nei bulviakasis alinančiu darbu. Suvaldyti milžinišką galią generuojančių motorų varomas mašinas buvo sunku, todėl konstruktoriams teko velniškai daug padirbėti tobulinant transmisiją ir pakabą, ieškant būdų stabilumui padidinti lekiant dideliu greičiu bei manevringumui užtikrinti judant lėtai. Daugybė inžinierių eksperimentų baigėsi tuo, kad dabar iš esmės visas kasdienes transporto priemones valdyti pabrėžtinai lengva, o keliauti saugu ir patogu", - samprotavo technikos ekspertas.

Ralio mašinų dievams taip pat turėtume būti dėkingi už tai, kad turbininius variklius turinčių automobilių vairuotojų nekankina turboduobės. Tokio tipo jėgainių varomi ratai nebešokiruoja savininkų itin staigiu, geizerio išsiveržimą primenančiu, galios padidėjimu stipriau nuspaudus akceleratorių. Kadangi tai sukeldavo bėdų net virtuoziškai vairuojantiems lenktynininkams, ši problema išspręsta išmokus tiksliai kontroliuoti visus motore vykstančius procesus ir perduoti ratams tiksliai tiek traukos, kiek norima.

Kronika

WRC automobilio išklotinė

  • - Bolido variklio agregatai atlaiko keliskart didesnes apkrovas, nes standartinės detalės pakeistos pagamintomis iš kaltinio metalo ruošinių ir yra grūdintos. Norint pažaboti motorų galią ribojamas oro padavimas - didžiausias leidžiamas restriktoriaus diametras 34 mm.

  • - Ralio mašinos kėbulas tik išoriškai panašus į važinėjančių gatvėmis. Jo konstrukcija sustiprinta, o privalomai montuojami saugos lankai apsaugo lenktynininkus nuo traumų net per šiurpiausiai atrodančius incidentus.

  • - Gali skambėti paradoksaliai, tačiau, norint važiuoti tikrai laaaaaaaabai greitai, būtina turėti efektyvią stabdžių sistemą. WRC automobiliuose sumontuoti bent dvigubai didesni nei standartinių mašinų stabdžių diskai, todėl prisilietus prie stabdžių pedalo bolidas sustoja tarsi įkastas.

  • - Pakabos konstrukcija užtikrina maksimaliai gerą kontaktą su kelio paviršiumi, kad ir koks nelygus jis būtų. Ralio mašinos vertikali rato eiga gali siekti pusmetrį. Amortizatorių standumas reguliuojamas pagal greičio ruožų ypatumus.

  • - Per vienas lenktynes ralistai paprastai sudrožia 24-28 padangas. Automobiliai peraunami atsižvelgiant į oro sąlygas ir kelių, kuriais driekiasi trasa, būklę.