Čia galima būtų įžvelgti paradoksą: tie, kurie važiuoja gelbėti gyvybių, patys negali jaustis saugūs dėl to, kas gali jiems nutikti kelyje. Sunkiai dirbantiems paramedikams galimos avarijos tampa papildoma rizika. Yra paskaičiuota, kad Lietuvoje GMP pagalbos automobilis nepertraukiamai eksploatuojamas 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę, įvairiomis oro sąlygomis, skirtingo pravažumo keliais per metus vidutiniškai nuvažiuoja apie 75 tūkst. kilometrų.
Neramina Lietuvoje įvykstančios GMP automobilių avarijos
Pastarąjį pusmetį Lietuvos žiniasklaidoje buvo aprašoma nemažai nelaimingų atsitikimų, kuriuose GMP automobiliai susidūrė su kitomis transporto priemonėmis: „Molėtų rajone į GMP automobilį įsirėžė girto vairuotojo „Škoda“; „Klaipėdoje greitosios ekipažas patyrė avariją“; „Gimdyvę vežę greitosios pagalbos medikai pateko į avariją, po kurios prireikė pagalbos 4 žmonėms“.
Saugaus vairavimo mokymus specialaus transporto vairuotojams rengiantis automobilių ekspertas Vitoldas Milius yra įsitikinęs, kad GMP automobiliai dažnai į avarijas patenka todėl, kad kiti eismo dalyviai nėra pakankamai atidūs.
„Kiek tenka matyti, specialaus transporto vairuotojai yra geri ir patyrę, tačiau jų darbą nuolat lydi stresas. Kartu su komanda pasirūpinę pacientu, jie iškart turi sėsti prie vairo ir skubėti viską įvertinant bei apie visus pagalvojant. Dėl visų aplinkybių kiekvieną akimirką kyla padidinta rizika patekti į avariją. Todėl svarbu maksimaliai apsaugoti paramedikus ir pacientą“, – teigia V. Milius.
Ekspertas pastebi, kad specialieji automobiliai patenka į didesnės rizikos grupę dėl pačios savo važiavimo paskirties ir specifinio sankryžos kirtimo būdo, todėl šoninis susidūrimas GMP automobiliui pasitaiko daug dažniau nei paprastam automobiliui.
Nors GMP automobilių projektavimo, bandymo, naudojimo ir įrengimo reikalavimai yra reglamentuojami EN 1798 direktyvos, pagal kurią tiek pačių GMP automobilių paruošimo eksploatacijai, tiek jų viduje esančios įrangos tinkamumas ir saugumas privalo būti išbandytas specialiais testais, vis dėlto kalbant apie eismo įvykius, praktinė rizika ženkliai viršija numatytąją reikalavimuose.
Vidutinio sunkumo galvos sutrenkimo rizika siekia 90 proc.
Remdamiesi specialaus transporto priemonių avarijų tyrimais kai kurie gamintojai šias problemas sprendžia minimalius reikalavimus palikdami už nugaros ir taip mėgindami kelti saugumo lygį visoje rinkoje. Skandinavai šiose srityje yra keliais žingsniais priekyje. Specialaus transporto priemones jau 40 metų gaminančios visame pasaulyje žinomos suomių bendrovės „Profile Vehicles Oy“ atstovai pateikia labiausiai pažeidžiamų GMP automobiliuose vietų sąrašą su sprendimais. GMP automobiliai daugiausia – net 69 proc. patiria šoninių susidūrimų, salone važiuojančių paramedikų saugumas čia atsiduria dėmesio centre, ypač todėl, kad reikalavimo įmontuoti saugos oro pagalves paciento zonoje, nėra.
„Projektuojant ir testuojant GMP automobilius yra remiamasi galvos traumos kriterijumi (angl. Head injury criterion – HIC) – tai smūgio stiprumo matmuo, nurodantis linijinio pagreičio, kurį galva gali toleruoti, dydį ir trukmę, ir naudojamas galvos traumoms prognozuoti nelaimingų atsitikimų atvejais. Jei nustatyta HIC vertė siekia bent 1000, tai tikimybė žmogui avarijos metu gauti vidutinio sunkumo galvos sutrenkimą siekia 90 proc.“ – sako „Profile Vehicles Oy“ įmonių grupės pardavimų direktorius Karolis Šimkus.
Automobilių ekspertas papildomas priemones laiko prasmingomis
Kad lengviau būtų įsivaizduoti, kai GMP automobilis patiria šoninį smūgį ir nėra šoninių oro pagalvių, HIC vertė siekia nuo 1100 iki 1300. Tačiau jei automobilyje greta abiejų paramedikų sėdynių yra įmontuotos oro pagalvės, kurios turi savo atskirus daviklius ir šoninio smūgio atveju jos išsipučia, HIC vertė sumažėja beveik 10 kartų ir lieka vos 140, o tai reiškia, kad rizika žmogui patirti vidutinio sunkumo galvos sutrenkimą nukrenta iki 5 proc.
Standartiškai GMP automobiliai turi aiškiai matomus švyturėlius iš priekio ir iš galo, taip pat kažkiek matomus 45 laipsnių kampu. Švyturėlių matomumui iš šono skiriamas per mažas dėmesys, tad kitų automobilių vairuotojai važiuojantys į juos 90 laipsnių kampu, kad tai skubantis specialios paskirties transportas, supranta tik privažiavę arčiau ir stabdymo impulsas suveikia gerokai vėliau, o kartais ir per vėlai. Tai ypatingai svarbu prieblandos ar nakties metu. Todėl inovatyviais sprendimais rinkoje išsiskiriantys gamintojai į GMP automobilius integruoja 360 laipsnių apšvietimo sistema, tai reiškia, kad automobilio švyturėliai yra matomi iš visų skirtingų pusių.
„Tokios papildomos priemonės kaip šoniniai švyturėliai ir šoninės oro pagalvės yra labai prasmingos ir savalaikės“, – yra įsitikinęs V. Milius.
Sužaloti gali ir automobilio salone atitrūkusi įranga
Kita svarbi vieta GMP automobilyje – paciento zonoje esantys šoniniai apdailos elementai, prie kurių paprastai tarsi „Lego“ detalės yra pritvirtintos lentynėlės, laikikliai, medicininė įranga ir kitos dalys. Kuo daugiau atskirų dalių, tuo didesnė tikimybė avarijos metu joms atitrūkti ir sužeisti salone esančius medikus bei pacientą. To išvengti labiausiai gali padėti vientisų, aptakių apdailos detalių, neturinčių aštrių briaunų, įmontavimas. Vientisumas čia turi dar vieną pranašumą.
„Kuo GMP automobilio salone daugiau integruotos įrangos, tuo daugiau įvairių briaunų ir didesnė tikimybė joms užsiteršti. O atsižvelgiant į tai, kad automobilis nuolat naudojamas ir pacientai keičiasi, padidėja rizika bakterijoms ir virusams plisti. Tad svarbu, kad GMP automobilio salonai būtų lengvai išvalomi, būtų kuo mažiau vietos kauptis nešvarumams ir taip būtų užtikrinamas maksimalus sterilumas“, – paaiškina K. Šimkus.
Dažna eismo įvykių priežastimi tampa kliūties patekimas į vadinamą „akląją zoną“. „Daugumoje naujų lengvųjų automobilių tai jau įprastas įrenginys, leidžiantis gerai matyti „akląją zoną“. Tuo metu GMP automobiliuose tai nėra savaime suprantamas dalykas. „Akląją zoną“ fiksuojančios kameros gali būti papildomai montuojamos virš vairuotojo ir keleivio durelių“, – sako K. Šimkus.
Tokios kameros, anot jo, padeda ne tik skubant keliais, bet ir manevruojant siauromis kiemų gatvelėmis, neapšviestomis vietovėmis, kai reikia privažiuoti arti kelkraščio ar šaligatvio bortelio.
Dėl nepatogaus įrangos kilnojimo paramedikai kenčia nugaros skausmus
Į iškvietimus skubančių paramedikų darbą apsunkina įvairių daiktų kėlimas, nešimas, dėliojimas, tempimas. Be neštuvų su pacientu, jiems taip pat reikia nešti nelengvus medicininius krepšius, kilnoti deguonies balionus.
„Suomijoje netgi buvo atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad nemaža imtis nedarbingumo lapelių paramedikams išdalinama būtent dėl didelių svorių kilnojimo sukeltų nugaros ar kitų kūno vietų skausmų“, – pasakoja K. Šimkus.
Tačiau šią problemą įmanoma palengvinti, nes yra keletas apgalvotų sprendimų. Pavyzdžiui, patogiame medikui aukštyje įtaisytas medicininis krepšys, kurio prireikus nereikia kelti, o tiesiog lengvai paimti. Dar viena inovacija – elektra valdomi neštuvai, kuriems įstumti į GMP automobilį jau nebereikalinga fizinė žmogaus jėga.
„Verta pažymėti, kad ergonomiškai (kai įranga lengvai pasiekiama ir reikalingos minimalios fizinės pastangos) suprojektuota darbo vieta yra vienas iš pagrindinių faktorių, siekiant išlaikyti medikų tinkamą pasiruošimą visam jų pamainos laikui bei žaibiškai reaguoti į kylančias ekstremalias situacijas. Šioje sferoje dar tikrai daug ką reikia tobulinti, o planuojant automobilių parko atnaujinimus, reiktų atsižvelgti į kitų šalių gerąją praktiką siekiant gerinti saugą bei mažinti profesinių traumų rizikas“, – kalba K. Šimkus.