Dar 1990 m. naujų asmeninių automobilių (M1) rinkoje dyzelinėms transporto priemonėms teko vos 14% rinkos dalis. Tačiau pasirašius Kyoto klimato sutartį, ES ėmėsi ieškoti technologijos, kuri leistų per trumpą laiką žymiai sumažinti automobilių anglies dvideginio (CO2) emisijas. Kadangi tuo metu dyzeliniai varikliai sunaudojo apie 25% mažiau degalų, lyginant su benzininiais, jie staiga tapo gelbėtojais ir įgijo įvairių privilegijų, tame tarpe ir mažesnius degalų akcizus daugelyje ES šalių.
Per tą laiką į dyzelinę technologiją buvo investuota milijardai eurų, vyriausybės ir gamintojai skatino dyzelinių automobilių įsigijimą, ir, natūralu, dyzelių dalis naujų automobilių rinkoje ėmė sparčiai augti kol 2011 m. pasiekė beveik 56% (išsibarstymas – nuo 10% Graikijoje iki 77% Liuksemburge).
Nepaisant to, kad ir anksčiau pasigirsdavo balsų dėl dyzelinių variklių didelės taršos kietosiomis dalelėmis (suodžiais) ir azoto oksidais (NOx), sukeliančiais smogą, tačiau šie pavieniai balsai ilgą laiką buvo sėkmingai ignoruojami. Situacija staiga pasikeitė, kai 2015 m. rugsėjį JAV į viešumą iškilo vadinamasis „Volkswagen“ dyzelių skandalas. Plačioji visuomenė sužinojo, kad realiomis sąlygomis dyzelių emisijos keletą ar net keliolika kartų viršija „laboratorines“, o jų NOx ir suodžių lygiai yra daug aukštesni negu atitinkamų benzininių variklių ir todėl kelia kur kas didesnį pavojų žmonių sveikatai.
Per 25 metus modernūs benzininiai varikliai su turbinomis tapo gerokai efektyvesni ir taupesni, jų CO2 emisijos jau priartėjo prie dyzelinių, o kitų teršalų lygiai yra gerokai mažesni. Palyginamų parametrų dyzelinių automobilių kainos yra apie 2,5-3,0 tūkst. eurų aukštesnės už benzininių. Negana to, tokie Europos miestai kaip Londonas, Paryžius, Atėnai, Miunchenas, Štutgartas, Frankfurtas ir kiti, niekaip negalėdami atitikti ES oro taršos reikalavimų, ėmė rimtai svarstyti galimybes dyzeliniams automobiliams, neatitinkantiems Euro 6 reikalavimų, riboti galimybes patekti į miestų centrus.
Visa tai sukėlė staigų Vakarų Europos vartotojų persiorientavimą nuo dyzelinių variklių prie benzininių ir hibridinių (tiek įprastinių, tiek įkraunamų). Dėl to vien Vokietijoje užsistovėjo neparduota per 300 tūkst. „Euro 5“ standarto, kuris galiojo iki 2015 m. rugsėjo, dyzelinių automobilių, o tokių automobilių kainos antrinėje rinkoje ėmė mažėti. Kaip juokavo vienas verslo atstovas, jeigu turi „Euro 5“ standarto dyzelį, važinėk juo, kol pavirs laužu, arba nuvaryk į Ukrainą ir palik raktus užvedimo spynoje.
Tuo tarpu automobilių gamintojai dabar suka galvas, ar bet kokių priemonių pagalba dar verta bandyti gelbėti dyzelinę technologiją, ir kaip, vis mažiau kliaujantis dyzeliais, atitikti 2021 m. įsigaliosiančius itin griežtus CO2 normatyvus (95 g/km). Kol kas grynųjų elektromobilių paklausa dar neviršija 1% – daugiausia dėl nepakankamo infrastruktūros išvystymo ir su tuo susieto vartotojų nuogąstavimo dėl galimo vienu pakrovimu nuvažiuoti atstumo, o taip pat aukštų kainų, ypač tose šalyse, kur subsidijos nėra taikomos, buvo panaikintos arba ženkliai sumažintos.
Nepaisant pastaruoju metu stebimo poslinkio benzininių variklių link tiek naujų, tiek ir naudotų automobilių rinkose, Lietuvoje dyzeliai vis dar labai mėgstami (jų dalis asmeninių automobilių (M1) parke 2017.01.01 viršijo 67%). Ypač kai vis dar randama būdų gauti pigaus dyzelino. Taigi, nesunku nuspėti, kad vakariečiams atsikratant dyzelinių automobilių, jie ims dar didesniu srautu plūsti rytų kryptimi, taigi ir į Lietuvą, kur oro kokybe iš esmės niekas nesirūpina, o techninę apžiūrą gali praeiti net ir beviltiškai dūmijantys automobiliai. Toks suintensyvėjęs dyzelių importo srautas turėtų išsilaikyti kokius 5-7 metus, o po to neišvengiamai ims silpti, nes tokių automobilių pasipildymas vis mažės. Taigi, atrodo, kad artimiausiu metu dyzelių stokos tikrai nejausime, o persisotinę jais gal ir patys imsime riboti jų naudojimą, kai visos kitos ES šalys tai bus jau padarę.