Kadangi Lietuva jau senokai gyvena globalių reiškinių aplinkoje, į pasaulinę „VW‘ganų medžioklę“ ryžtingai įsitraukė ir mūsų atitinkamų valdžios įstaigų valstybininkai, ne be nurodymų iš Briuselio pagalbos ėmęsi vertinti ir skaičiuoti, kiek gi to konkretaus nuostolio patyrė Lietuvos oras, vanduo, miškai ir, žinoma, visi mes, laisva valia šios Marijos žemės gyventojai. Ta proga norėtųsi pasvarstyti ne apie tai, kokią realią žalą visi mes iš tikrųjų patyrėme (mano asmenine nuomone, dėl savo masto bendrame Lietuvos taršos kontekste greičiausiai tokia žala apsiribotų moralinio pobūdžio nuoskaudomis dėl tam tikro pasitikėjimo praradimo), bet apie kitą svarbų aspektą, susijusį su jau visiems gerai suvoktos problemos pasekmių šalinimu.
Kaip žinia, problemos mastą pripažinęs koncernas labai rimtai ėmėsi jos sprendimo. Pasikeitusi VW vadovybė atvirai bendradarbiauja su visomis susijusiomis valstybinėmis ir nevyriausybinėmis institucijomis visame pasaulyje, skaičiuoja probleminius automobilius, ieško techninių būdų, priimtiniausių jiems sutvarkyti, skiria tam reikalingas lėšas ir dėmesį. Nors dar nėra iki galo žinomos techninės interferencijos apimtys, bet jau dabar aišku, kad „laimingiesiems“ tokių probleminių VW, „Audi“, „Škoda“ ir „Seat“ (galbūt net tuo neapsiribojant) automobilių savininkams teks kažkuriuo metu apsilankyti autorizuotuose gamintojų serviso centruose ir sulaukti, kol jų transporto priemonės bus tinkamai sutvarkytos.
Štai čia ir aptinkame, kaip tautosakoje sakoma, pakastą šunį. Tam, kad gamintojas pašalintų kilusią techninę problemą (net nebūtinai mano minėtą – praktiškai kiekvienas tokio techniškai sudėtingo įrenginio, kaip automobilis, gamintojas retsykiais turi analogišką poreikį), jis kažkokiu būdu turi pasikviesti automobilio valdytoją į specialiai tam tikslui skirtą serviso zoną, kad tą problemą pašalintų. Tuo tikslu yra vykdomos taip vadinamos gamintojų atšaukimo programos (recall campaigns), kurių metu ir išsprendžiamos einamosios techninės bėdos.
Globaliu mastu analogiškos procedūros vykdomos sklandžiai ir greičiausiai pastebimos tik žiniasklaidos pranešimų suvestinėse, deja, Lietuvoje mes susiduriame su rimtesniais iššūkiais – sisteminėmis kliūtimis.
Kurdami savo valstybės teisinę sistemą, nuolatos bandome išrasti dviratį, dairomės geriausių pavyzdžių, taikome juos savo aplinkai, taip ne kartą pergudraudami save bei visus likusius piliečius. Ko gero, panaši situacija susiklosčiusi su asmens duomenų apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais, o gal net labiau – su juos savaip traktuojančia prižiūrinčia institucija – Valstybės duomenų apsaugos inspekcija.
Atlikdama savo pagrindinę misiją – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, pastaroji tarnyba taip tvirtai šią teisę gina, kad tarpais pamiršta apie kitas asmenų teises, o tuo pačiu ir pareigas prieš visuomenę. Ar ne kurioziškai atrodo asmens duomenų teikimo apribojimas trečiosioms šalims, šiuo atveju, automobilių gamintojams atstovaujantiems asmenims, kurį priversta taikyti valstybės registro tvarkytojo funkcijas atliekanti VĮ „Regitra“, ir dėl kurio susisiekimas su galimai techniškai netvarkingų transporto priemonių valdytojais–fiziniais asmenimis, tampa praktiškai neįgyvendinamu?
Gal ir ne didžiausia bėda, kai atšaukiamas automobilis dėl mano jau aukščiau paminėtos padidintos taršos problemos, tačiau kaip vertintina tokia susisiekimo su vartotoju kliūtis, kai atšaukimas susijęs su gamybiniais trūkumais, liečiančiais vairo, stabdžių ar saugos pagalvių problemas? Kiek vertos tarnybos pastangos apsaugoti fizinio asmens duomenis, šiuo atveju – gyvenamosios vietos adresą nuo tų, kurie gali laiku užkirsti kelią rizikai dėl sveikatos ar gyvybės?
Nesinorėtų komentaro pabaigoje beviltiškai skėstelėti rankomis: ai, čia gi Lietuva, čia niekas nesikeičia. Esu optimistas ir tikiu, kad bent retkarčiais pavyksta net apsamanojusias problemas išspręsti, tiesiog padėjus pažvelgti į jas kitu rakursu. Svarbiausia, kad sveikos nuovokos neužgožtų asmeninės valdininkų ambicijos, o geros praktikos pavyzdžius valdžios institucijos taikytų ne tik misijų ar strateginių planų kūrimuose, bet ir savo kasdieninėje veikloje.