Apie tai kalbėjo ir automobilių apžvalgininkas Egidijus Babelis, visada sekantis rinkos tendencijas ir aiškiai regintis pokyčius: „Automobiliai taip pat brangsta lyg ant mielių. Dabar pramonė pagamina mažiau mašinų, nei žmonėms reikia, be to, ES gamintojus smaugia dėl taršos, griežtėja saugumo reikalavimai, tad tai natūralu. Labiausiai kainų skirtumai išryškėjo po koronaviruso. Kai sugrįžo pirkėjai, kainos paaugo penktadaliu, kai kur – net ketvirtadaliu. Ir akcijų ar nuolaidų tikėtis nevalia, nes jei netinka kaina ar nenusiteikęs ilgai laukti mašinos, atsiras kitas, kuriam viskas tiks. Dabar už mašiną reikia ir susimokėti labai brangiai, ir dar laukti. Ypač su kaina išsišoko mažiausios mašinos. Tos miesto mašinėlės, kurias galėjai nusipirkti už 10–12 tūkstančių, dabar kainuoja kone dvigubai brangiau.“
Tas pats segmentas ir skirtinga kaina
Gera žinia yra ta, kad šiai netikėtai krizei skirtingi gamintojai buvo skirtingai pasiruošę ir kai kurių kainos neišaugo iki padebesių, tad norintiems įsigyti gerą šeimos automobilį vis dar yra iš ko rinktis neiškratant visų kišenių. Vienas iš šios krizės suvaldymo pavyzdys yra japonų gamintoja „Mazda“, kuri daugiausia dėl to, kad didžiąją dalį komponentų gamina pati, rinkoje šiomis dienomis išsiskiria santykinai trumpais pristatymo terminais.
Štai vienas populiariausių miesto krosoverių CX-30 kainuoja nuo 25 tūkst. eurų, o jeigu pažiūrėtume į simbolinę 35 tūkst. eurų ribą, iki kurios automobilius dar drąsiai galima vadinti nebrangiais, jau išeina ir aukščiausios „Luxury“ komplektacijos modelis su automatine pavarų dėže. Panaši situacija ir didesnių krosoverių segmente – jo pirkėjams japonai siūlo vieną paklausiausių savo gaminių – CX-5. Šį šeimos SUV galima įsigyti už mažiau nei 30 tūkst. eurų, o norint atseikėti mažiau nei 35 tūkst., bet gauti daugiau, verta atkreipti dėmesį į net keturiais ratais varomą „Vision“ versiją su automatine pavarų dėže.
Tuo tarpu norint nusipirkti tos pačios klasės SUV „Subaru Forester“ pigiau nei už minėtą sumą, pavyks gauti tik bazinės komplektacijos modelį be automatinio stabdymo važiuojant atbuline eiga, automatinio tolimųjų žibintų perjungimo ir kitokių pagalbinių sistemų. Panaši situacija ir su vokiečių gamintojų siūlomais automobiliais. Štai „Volkswagen Tiguan“ kaina prasideda nuo 31 tūkst. eurų, tačiau, panūdus bent vienu laipteliu aukštesnės komplektacijos automobilio, reikės pakloti daugiau nei 38 tūkst. eurų, o papildoma saugumo ar komforto įranga taip pat daugeliu atveju kainuos papildomai.
Kalbėdamas apie papildomos įrangos kainą bei automobilių gamintojų taip mėgstamas deklaruoti bazinės „nuo“ kainos sumas, E. Babelis pažymėjo, kad dažnu atveju pasikeitė tos įrangos, kurią pirkėjas gauna su baziniu automobiliu, sąrašas: „Anksčiau ta kaina „nuo“ ne veltui buvo vadinama „Teleloto“ kaina už pliką mašiną. Lietuvis tokios tikrai nepirks. Geriau jau tada naudotą, kad jau turim prabangą bet kuo važinėti ir mokesčių nemokėti. Jei ne vadybininkui, o sau, taigi norisi kažkuo gražesniu riedėti ir turėti daugiau komforto.
Bet dabar jau nelabai beliko tų tikrai bazinių modelių. Realiai dabar ta kaina „nuo“ turi viską, ko reikia kasdienai. Gal kartais varikliai silpnoki būna, bet bazinėje visur rasi ir kondicionierių, ir parkavimo daviklius, saugumo sistemas, nes jos privalomos.“
Skiriasi gamintojų filosofija
Toliau tęsdamas apie automobilių kainas ir skirtingų komplektacijų labirintus, automobilių žinovas sakė, kad įprastai brangi papildoma įranga yra išskirtinis „premium“ segmento gamintojų bruožas. Kasdienėms reikmėms skirtus automobilius gaminančios įmonės dažnai jau bazinėje komplektacijoje įdiegia labai gausią papildomą įrangą – perkant „premium“ segmento modelį, už tokią tektų pakloti bene dvigubai.
„Drastiškas kainų prieaugis yra labiau „premium“ reikalas – ten galima gerai išpūsti kainą. Prisimenu, kadaise važinėjau su „Audi A7“. Užmečiau akį į kainą – berods 62 tūkstančiai, tad visai normali, bet apverčiu puslapį, o ten, žiū, ne šio modelio, o bazinė kaina. Su priedais, skirtas bandomiesiems važiavimams automobilis kainavo lygtai 117 tūkstančių. Dvigubai! Čia „premium“ gamintojų klasika. Jie gali padaryti gerą mašiną už protingą kainą, bet „premium“ arkliukas juk yra technologijos, komfortas. O tą reklamuojamą komfortą ir moderniausias technologijas reikia nusipirkti papildomai. Kartais tenka pirkti net tokius mažmožius, kurie būna geresnėje „Dacia Sandero“ komplektacijoje, o čia kainuoja atsakančiai“, – patirtimi dalijosi E. Babelis.
Tai puikiai iliustruoja jau minėto „Mazda CX-5“ bazinės komplektacijos sąrašas: čia galima rasti šildomąsias priekines sėdynes, automatinę dviejų zonų oro kondicionavimo sistemą ar automatinio stabdymo važiuojant atbuline eiga asistentą. Visa tai modelyje, kainuojančiame mažiau nei 30 tūkstančių eurų, kai tuo tarpu kai kurių gamintojų kaina „nuo“ prasideda jau gerokai virš 30 tūkstančių už trumpesnį įrangos sąrašą.
„Keista vairuoti pigiausius „kompaktus“ su dviejų zonų klimato kontrolės sistema, šildomomis sėdynėmis, adaptyviaisiais kruizais, kai koks dvigubai brangesnis „premiumas“ to neturi ir viską reikia daryti mechaniškai. O jei turėtų, atsieitų trigubai“, – automobilių rinkos realijas vardijo ekspertas.
Jis pabrėžė, kad žmogui, besižvalgančiam vidutinės klasės mašinos, geriau rinktis iš skirtingų įrangos lygių. Tuomet „X“ pinigų sumą turintis pirkėjas gali matyti, kurį lygį gali įpirkti. Norint turėti daugiau, labai aišku, kiek reikia pridėti. Taip itin paprasta išsirinkti automobilį pagal biudžetą.
„Premium“ automobiliai yra labiau statuso simbolis, ne vien transporto priemonė, dėl to jų rinkoje ir populiarus individualizavimas. Gamintojai iš įrangos ir apdailos susižeria daugiausia pelno, o žmonės gauna išskirtinumą, už kurį reikia papurtyti piniginę. Tad paprastam žmogui geriau įrangos lygiai, turčiui – individualizavimas. Taip pat kaip ir krautuvėje: paprastas žmogus renkasi akcijas, skaičiuoja kilogramo kainą, kur geriau, kur už eurą gausi daugiau, o turtingesnis perka tai, ką nori. Nes detalės kainuoja. Tik tie pinigai ne visiems vienodai reiškia“, – rinkos situaciją apibendrino E. Babelis.