Gegužės 16–18 dienomis parodų rūmuose „Litexpo“ vyksiančioje parodoje „Mechanika 2018“ transporto priemonių priežiūros ir detalių tiekimo įmonės parodys, kaip pasikeitė mechaniko profesija: nuo alyva skruostus išsipaišiusio šaltkalvio iki kūrybingo, visapusiškai modernų automobilį suprantančio meistro.
Mechanikas turi spręsti kompleksines užduotis
Praėjo tie laikai, kai automobilį buvo galima suremontuoti vienu veržliarakčiu ir plaktuku. Transporto priemonės tapo tokios sudėtingos, kompleksiškos, kad šiuolaikiniam mechanikui nepakanka mokėti sukti varžtus. „Inter Cars Lietuva“ mokymų projektų koordinatorius Justinas Laurušonis sako, kad ruošdami meistrus jie ugdo įvairiapusiškus specialistus.
„Šiuolaikinis mechanikas privalo būti ne tik šaltkalvis, bet ir elektros įrangos specialistas, turintis kūrybos gyslelę, sugebantis suvokti visų automobilio mechanizmų sandarą ir problemas sprendžiantis kompleksiškai“, – aiškino J. Laurušonis, atkreipdamas dėmesį, kad šiuolaikiniuose automobiliuose vienos detalės gedimui įtakos gali daryti bent keli susiję mechanizmai.
Jis sako, kad automobilius remontuojančių meistrų darbas nėra rutina, mat kiekvieną dieną jiems tenka susidurti su naujais iššūkiais ir spręsti naujas problemas.
Didžiausi iššūkiai automobilių sporte
Jam pritaria, tačiau kuklumu spindi „Mototoja“ serviso vadovas Romas Žalnierukynas, kuris savo atostogas leidžia Dakaro ralio maratone. Užsitarnavęs gero, atsakingo ir kruopštaus meistro reputaciją jis spėjo sukaupti ilgametę patirtį, sunkiausiose pasaulio lenktynėse remontuodamas Benedikto Vanago ir Vaidoto Žalos „Toyota Hilux Overdrive“ automobilius.
„Mechanikas turi būti kruopštus ir atsakingas. Tai – svarbiausios savybės. Jos ypač vertinamos automobilių sporte, kuriame technika patiria milžiniškus krūvius, ją reikia remontuoti kasdien. Vis dėlto sportinio automobilio remontas – paprastesnis. Jis sukonstruotas taip, kad būtų kuo paprasčiau prižiūrėti ir suremontuoti gerokai greičiau nei kasdienį automobilį. Tik prižiūrėti tenka gerokai dažniau, pavyzdžiui, Dakare važiuojantį automobilį – kiekvieną dieną, nes jis ten patiria maksimalias apkrovas.
Gatvėje važinėjantis automobilis pas mus atvažiuoja tik techninei priežiūrai, o Dakare kasdien turime šalinti fizinius bolido pažeidimus. Galbūt jame nėra jokių sudėtingų mechanizmų, bet po dienos smūgių daug kas nukenčia. Ir darbo valandų ten kartais trūksta, tad mechanikas turi kuo skubiau rasti išeitį, kaip apsisukti kuo greičiau. Juk negali laukti savaitės, kol gamykla atsiųs reikiamą detalę“, – kalbėjo R. Žalnierukynas.
Lenktynių mechanikas turi subręsti
Lenktynės mechanikams – taip pat didžiausias iššūkis. Tai nėra kasdienis darbas nuo ryto iki vakaro toje pačioje darbovietėje. Varžybų metu meistrai dirba karo lauko sąlygomis, jų darbas skaičiuojamas ne valandomis, o dienomis, Dakare – savaitėmis. Čia mechanikai dirba dvi savaites. Ir tam ruošiasi kaip sportininkai.
„Praeina nemažai laiko, kol pribręsti tokiam darbui ir gali būti pasiruošęs jį dirbti bet kurią minutę. Prieš išvykdami ruošiamės tiek fiziškai, tiek morališkai tam, kas laukia. Ir į šį darbą žiūrime itin profesionaliai, nes jis mums patinka. Visai kaip ir sportininkai: jie atiduoda visas savo jėgas, stengdamiesi neprarasti formos, taip ir mes stengiamės viską padaryti kuo geriau ir apskaičiuoti savo jėgas abiem savaitėms“, – sakė ilgametę Dakaro patirtį sukaupęs meistras.
Būtent ištvermė yra labai svarbi savybė automobilių sporto mechanikams. Jų darbo diena neretai būna tokia ilga, kad miegui laiko paprasčiausiai nelieka. Dvi savaites Dakaro ralyje dirbantys mechanikai dažnai ilsisi tik kelionių tarp miestų metu, mat beveik kiekvieną dieną atsarginių detalių pilnu sunkvežimiu tenka įveikti kelių šimtų kilometrų atstumą iš vienos stovyklos į kitą, kartu išardyti senąją ir įrengti naują. O kai dienos pabaigoje atvyksta lenktyninis automobilis, kuriam sutvarkyti nusimato dar viena bemiegė naktis, sugebėjimas išlikti šaltakraujiškam tampa labai didele vertybe.