Iškart skaitytoją noriu nuraminti, jog jokiu būdu nebandau ir nebandysiu pateisinti nesąžiningų pardavėjų, tačiau trumpai apžvelgsiu iškilsiančias problemas, kuomet teisės aktai priimami rimtai neįsigilinus į tokio reglamentavimo praktinio taikymo pasekmes, kadangi jos neišvengiamai palies daugelį iš mūsų, kurie yra sąžiningi ir paklūstame įstatymui bei gerai moralei.
Štai, naujasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso straipsnis (6.4311str. – Motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis), kurio nauja redakcija įsigalios jau nuo šių metų lapkričio 1 d. skelbia:
„Motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Pardavėjas pirkimo-pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, taip pat visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose per penkerius metus dalyvavo motorinė transporto priemonė. Privalomų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.“
Turbūt niekas neabejoja, jog automobilio pardavėjas privalo pateikti visą jam žinomą informaciją apie automobilio techninę būklę, pagrindines parduodamo daikto technines savybes bei kitas sutarčiai sudaryti svarbias aplinkybes (įskaitant ridą ir kt.). Ir čia nieko naujo, tokia pareiga automobilio ar kito daikto pardavėjui buvo numatyta nuo pat LR Civilinio kodekso įsigaliojimo (toliau tekste – CK arba civilinis kodeksas) dar 2001 m.
Dabar galiojantis CK 6.333 straipsnis numato, jog pardavėjas privalo garantuoti pirkėjui, jog parduodamas daiktas atitinka aptartas sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.
CK 6.163 straipsnyje įtvirtinta pardavėjo pareiga informuoti pirkėją apie kokybę bei kitas reikšmingas sutarties vykdymui sąlygas. Tuo atveju, jei pardavėjas parduoda netinkamos kokybės daiktą, pvz., daiktas turi paslėptų trūkumų, neatitinka aptartos kokybės, įprastai keliamos tokio daikto naudojimui, pvz. suklastota rida ir t.t., pirkėjas turi teisę reikalauti daikto kainos sumažinimo, kraštutiniu atveju nutraukti sutartį ir susigrąžinti pinigus.
Aptartos teisės normos numato pakankamai pareigų pardavėjui, o pirkėjui nustatyta pakankamai teisių savo pažeistas teises ginti. Tačiau sutikite, reikalavimas pirkimo – pardavimo sutartyje pateikti informaciją apie tai, kiek ir kokius eismo įvykius (ar bet kokius kitus įvykius) turėjo parduodamas automobilis, ne visada gali būti įmanomas. Ir abejoju ar LR Vyriausybė, įgyvendindama iš esmės ydingą bei perteklinę civilinio kodekso nuostatą, tinkamai sugebės apibrėžti kokią konkrečią informaciją būtina atskleisti, siekiant įstatymų leidėjo norimų tikslų atitikimo.
Natūraliai kyla klausimas, kaip tinkamai atskleisti privalomą reikalaujamą informaciją, jei pavyzdžiui, transporto priemonė buvo naudojama kelių asmenų, didelės įmonės ar organizacijos ? O kokia galimybė pateikti reikalaujamą informaciją sutartyje, jei šiuo automobiliu naudojamasi tik metus ar dvejus?
Dažnas asmuo nusipirkęs transporto priemonę net nėra tikras ar jo transporto priemonė nebuvo įsigyta su nesuklastota rida (kas dažnai pasitaiko, savininkui to net nežinant). Galų gale, kas gali atsiminti visus atvejus, kuomet automobilis buvo pažeistas (!).
Ne retas naudotos transporto priemonės savininkas, parduodantis transporto priemonę nėra jos net eksploatavęs (pvz. profesionalūs pardavėjai, lizingo bendrovė ir t.t.). Norint sąžiningai įvykdyti CK pakeitimais numatytus reikalavimus, tiesiog nėra galimybės garantuoti daikto kokybės tokia apimtimi, neturint visos informacijos apie parduodamą transporto priemonę, juolab, jog tokia išsamia informacija galimai disponavo tik ankstesnis savininkas ir gali būti, kad paskutiniam savininkui visos informacijos jis ir neatskleidė.
Negalima juk reikalauti atskleisti tokios informacijos, kurios pardavėjas objektyviai nežino ir negali žinoti. Ne paslaptis, jog nėra jokio bendro eismo įvykius fiksuojančio registro, kuriame kiekvienas pageidaujantis galėtų tokią informaciją pasitikrinti.
Jeigu tokia iniciatyva ir atsirastų, neabejoju, jog LR Duomenų apsaugos inspekcija turės rimtų pastabų, siekdama, jog nebūtų nepažeisti LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme saugomi interesai.
Toks civilinio kodekso pakeitimas yra sukuriantis daugiau problemų nei jų išsprendžiantis, o šiuo metu esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas. Kuo dažniau pirkėjai naudosis savo teise patikrinti daikto kokybę (CK 6.328 str.) ir gins savo pažeistas teises, tuo mažiau kils pagundų pardavėjui sukčiauti.
Ne mažiau svarbus dalykas tai, jog įstatymų leidėjas sukūrė asmenims pareigą (atgaline data) rinkti duomenis apie visus su automobiliu susijusius įvykius, nors iki CK pataisos priėmimo, rinkti tokius duomenis savininkai neprivalėjo, o daugeliu atveju dabar net ir norėdami negali gauti.
Akivaizdu, jog įsigaliojus šiam įstatymo pakeitimui, neišvengiamai ateityje vykstant ginčams, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, privalės „lopyti“ įstatymo leidėjo padarytas logikos spragas, neabejojamai vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, kadangi dažnai teisės aktai priimami rimtai neįsigilinus į tokio reglamentavimo praktinio taikymo pasekmes.