„Kiekvieną kartą rasdamas atliekų sąvartyną pasimetu, nes nesuprantu, kaip galima išmesti šiukšles, kurios gamtoje nesuirs ir penkis šimtus ar tūkstantį metų. Teko daug keliauti po Europą ir matyti, kuo pavirto, pavyzdžiui, Prancūzijos sostinė – nesinorėtų, kad ir pas mus šiukšlės būtų po kojomis“, – sako T. Gudžiauskas.
Savanoris apie miške surastas atliekas informavo už aplinkosaugą atsakingas institucijas.
„Būna, kad kai aplinkosaugininkai nepasirūpina atliekomis, jas patys ir sutvarkome. Daugiausia sunkumų kyla dėl atliekų pridavimo, nes pagal galiojančią tvarką vienas gyventojas į atliekų surinkimo vietas gali nemokamai pristatyti tik tam tikrą ir tam tikrų atliekų kiekį per metus, o vėliau už jų pridavimą reikia mokėti. Be to, dažniausiai nuošaliose vietose būna išmestos mišrios šiukšlės. Aišku, dabar atliekas priduoti yra lengviau nei buvo prieš kokius septynis ar aštuonis metus“, – teigia T. Gudžiauskas.
Kaip užkirsti tam kelią
Gamintojų ir importuotojų asociacijos vadovė Asta Pakštaitė-Marcinkienė sako, kad pagal galiojančius Lietuvos įstatymus automobilių atliekos, kaip ir eksploatuoti netinkamos transporto priemonės (ENTP), turi būti perduotos atliekų tvarkytojams, turintiems teisę užsiimti tokių atliekų surinkimu ir tvarkymu.
Gyventojai, keitę automobilių detales ar alyvą namuose, susidariusias atliekas gali pristatyti transporto priemonių atliekų tvarkytojams arba nuvežti į savivaldybių įsteigtas didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles. Šių aikštelių sąrašą galima rasti www.atliekos.lt, o prieš vežant atliekas reikėtų pasidomėti atliekų priėmimo sąlygomis.
Atliekos renkamos ir aplinkosauginių projektų „Mes rūšiuojam automobilių atliekas“ ir „Mes rūšiuojam. Autoservise“, kuriuos kasmet organizuoja Gamintojų ir importuotojų asociacija kartu su savo nariais ir partneriais, metu.
„Paprastai į miškus ar kitas nuošalias vietas patenka tik vertės rinkoje neturinčios automobilių atliekos, o jos, kaip rodo praktika, yra vienas didesnių taršos šaltinių miškuose ir atokesnėse vietose. Vienintelis kelias tam užkirsti kelią – įpareigoti visus gamintojus ir importuotojus finansuoti senų automobilių ir jų dalių atliekų surinkimą bei sutvarkymą, ištraukti ūkio subjektus iš šešėlio. Vis tik tenka apgailestauti, kad esama padėtis šioje srityje iš esmės nesikeičia jau daug metų, nors turbūt nesunku surasti žmonių, kurie būtų girdėję apie nelegalų garažiuką ar net asmeniškai su juo susidūrę“, – teigia A. Pakštaitė-Marcinkienė.
Už automobilių atliekų, kaip akumuliatorių, hidraulinių (tepalinių) amortizatorių, vidaus degimo variklių degalų, tepalų ir įsiurbimo oro filtrų pridavimą atliekų tvarkytojams sumokama, tačiau už tokias atliekas, kaip automobilių bamperius, posparnius, sėdynes ar naudotą alyvą tenka mokėti. Transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas nelegaliai teikiantys asmenys nelinkę pasirūpinti jų veikloje susidariusiomis vertės rinkoje neturinčiomis atliekomis, todėl jos nepatenka pas atliekų tvarkytojus. Dažni atvejai, kai ir gyventojai automobilių atliekas šalina neleistinose vietose ar tiesiog išmeta į komunalinių atliekų konteinerius.
Gamtoje išmestoms transporto priemonių atliekoms suirti reikia daug laiko. Pavyzdžiui, padangos suyra mažiausiai per 120 metų. Atliekos ypač teršia aplinką dėl iš jų bėgančių pavojingų tepalų ir skysčių, kurie gali patekti į gruntą ir vandenis.
VšĮ Aplinkos apsaugos institutas dar 2018 metų pabaigoje yra paskaičiavęs, kad po automobilių ardymo per metus iki 50 tūkst. tonų neigiamą rinkos vertę turinčių automobilių atliekų (plastiko, gumos, stiklo, salono apdailos, sėdynių, kilimėlių, alyvos ar padangų) yra tinkami nesutvarkomos, patenka į komunalinių atliekų srautą ar į pamiškes ir kitas atokesnes vietas. Gyventojams už po automobilių ardymo bešeimininkių atliekų sutvarkymą tenka sumokėti iki 10 mln. eurų per metus.
Lietuva nevykdo Europos Sąjungos (ES) direktyvoje numatytų užduočių. Pagal direktyvą 95 proc. lengvųjų automobilių ir mikroautobusų (M1 ir N1 klasės) ardymo metu susidarančių atliekų per metus turi būti pakartotinai naudojama ir naudojama ar perdirbama ir tik 5 proc. šių atliekų gali būti teisėtai pašalinama.