Per tuos 10 metų lietuviškuose renginiuose pasikeitė viskas. Arba beveik viskas. Pasiruošimo ir technikos lygis užaugo, organizatoriai renginius daro vis patrauklesnius žiūrovams, o ir pastarieji pradėjo suprasti, už ką mokami pinigai įsigyjant renginio bilietą. Saugumo lygis išaugo. Rėmėjai suprato, ko ir už ką reikalauti, o organizatoriai išmoko komunikuoti. Ir dėl to laimi visi.
Renginiuose atsirado daugiau veiklų žiūrovams, pramogų, kokybiškos muzikos ir, kas yra labai svarbu man pačiam, kokybiško maisto! Taip, šiuo klausimu pasikeitimai vieni didesnių. Jeigu pries 10 metų neįsivaizduodavome renginio be „troškintų kopūstų su dešrelėmis“ ir „žirnių su spirgučiais“, kurie visą dieną trokšdavo tose pačiose keptuvėse (ir pusiau laimingi būdavo tie, kurie valgydavo vieni pirmųjų) tai dabar pasirinkimas pats įvairiausias. Ir tik organizatoriaus sprendimas nulemia, ką valgysime jo renginio metu.
Pasikeitus viskam, pasikeitė ir reikalavimai saugumui, renginių fotografams ir jų kuriamam produktui.
Saugumas ir akreditacijos
Jeigu seniau dar būdavo galima apsivilkti ryškiaspalvę liemenę ir drąsiai eiti į trasą be jokių akreditacijų, saugos instruktažų ir t.t. tai dabar tokių renginių arba liko labai mažai, arba man tiesiog pavyksta jų išvengti. Sveikatos draudimas tapo privalomu daugumoje jų, saugos instruktažas tapo privalomu ir visiškai suprantamu, o patekti į trasą be organizatoriaus leidimo šiais laikais darosi vis sunkiau. Ir deja, tai vis dar nėra neįmanoma. Nuoširdžiai rekomenduoju vengti tokių renginių, kurių metu yra parduodami bilietai, o į trasą galima patekti labai paprastai.
Bandant apeiti taisykles ir patekti į trasą negavus akreditacijos (arba kai jos visai nereikia), kyla labai didelė rizika ir pačiam apsukruoliui, ir renginio reputacijai, o apie organizatoriaus atsakomybę šiuo atveju nereikia net pradėti diskutuoti. Ir pabandykit atsakyt sau į klausimą – ar tikrai to reikia? Ar tikrai patekimas arčiau važiuojančio automobilio vertas tokios rizikos? Labai gerų kadrų galima padaryti ir iš žiūrovams skirtų vietų.
Kuo akreditacija pakeičia visą situaciją? Nežiūrint į tai, kad ji, dažniausiai, suteikia leidimą pateikti į trasą (ne visais atvejais). Situaciją ji pakeičia tuo, kad prieš pasirašydamas po saugos taisyklėmis jas perskaitai , su jomis sutinki ir pasirašai įsipareigodamas jų laikytis. Tai kiek supaprastina visus tolimesnius klausimus atsitikus nelaimei. Todėl būtinai registruokitės kiekvienam renginiui kaip fotografai, susipažinkite su organizatoriaus parengtomis saugumo taisyklėmis ir jų laikykitės. Tai svarbu visiem! O ir nepamirškit sveikatos draudimo. Pirkdami jį visada paminėkite, kad dalyvausite automobilių sporte. Nuo to kiek ūgteli kaina, tačiau tikrai žinai, kad draudimas galios ir patyrus įvykį lenktynių trasoje.
Kalbant apie taisykles – jos ypatingai griežtos, kai tenka dirbti renginiuose, kuriuos gyvai transliuoja pasaulinės televizijos. Atsiranda ne tik labai apibrėžtos vietos, iš kur galima dirbti, bet ir migravimo tarp tų vietų planai bei konkretūs laikai.
Diskusijose apie saugumą dauguma galvoja tik apie avarijas. Bet yra daug daugiau galimų numatyti ir neįsivaizduojamų rizikų. Nepamirškit, kad tai techninė sporto šaka ir lūžus detalei automobilio kryptis gali greitai pasikeisti. Taip pat ir akmuo „išspjautas“ iš po rato labai skausmingai kontaktuoja su žmogaus kūnu, nesvarbu į kur pataikytų.
Renginio nuotraukos: kokybė ir greitis.
Ilgą laiką buvo įprasta, kad automobilių renginiuose reikia fotografuoti automobilius. Na, nes „seniuk, gi ne žmonių lenktynės čia, o automobilių“. Ir tada žiūri po renginio į 200 nuotraukų albumą, kuriame vis kitu kampu užfiksuotas vis kitas automobilis, next... next... nejučia nusižiovauji. Bet tai jau senokai nebe tiesa. Visą renginio emociją ir nuotaiką kuria žmonės, todėl nepamirškit labai proporcingai paskirstyti savo dėmesį tarp automobilių ir žiūrovų, lenktynininkų, aptarnaujančio personalo, teisėjų. Šypsenos, nuostaba, šilti pokalbiai, gestai, viskas kuria savą istoriją. Ir savo nuotraukomis jūs ją galite parodyti. Kalbant apie proporcijas – nepasakysiu taisyklės, kiek procentų ir ko turi būti, tai labai priklauso ir nuo paties renginio, žiūrovų skaičiaus, automobilių lygio ir t.t. Atraskit savo aukso viduriuką.
Nuotraukų reikia greitai arba labai. Ir jeigu seniau organizatoriai laukdavo net 5 dienas, kol jiems bus paruoštas nuotraukų albumas, tai dabar įvykęs įvykis trasoje aprašomas ir iliustruojamas spaudoje iš karto. Todėl greitis čia ypač svarbus. Žiūrovai su telefonais visada bus greitesni, todėl čia dar reikia nepamiršti ir kokybės. Reikia daryti ir kokybiškai ir greitai. Labai greitai.
Organizatoriui visada labai svarbu, kad nuotraukose matytųsi jo renginio rėmėjai. Taip, reklama kartais užknisa, tačiau supratimas, kad be rėmėjų organizatorius nepadarys tokios kokybės renginio, kuriame tu norėtum fotografuoti, padeda šiek tiek objektyviau pažiūrėti į šį momentą. Taip, tai iš ties labai svarbu. Visada į tai atkreipkite dėmesį.
Šiame straipsnyje nekalbėsiu apie fotoaparato nustatymus ir kitas subtilybes. Svarbiausia, kad nuotraukos patiktų Jums, Jūsų žiūrovui ir užsakovui, kuris už tai moka pinigus. Ir dar kartą primenu rėmėjus ir emocijas.
Už kiek fotografuoti?
Visi dirbam laisvoje rinkoje, todėl fotografavimo kaina yra tik fotografo ir organizatoriaus susitarimo reikalas. Jeigu abiems sąlygos tinka – reiškia abi pusės laimingos. Jeigu kažkuri pusė nelaiminga – reikia ieškoti sprendimų. Mano asmenine nuomone svarbiausia, kad ta kaina apskritai būtų. Nemokamai fotografuokite sau, savo šeimos nariams, kurkite socialinius projektus. Beje, yra labai geru ir socialiniu pagrindu organizuojamų automobilių sporto pavyzdžių Lietuvoje!
Ir pabaigai apibendrinimas: emocijos, kokybė, greitis, draudimas, organizatoriaus taisyklės ir nepamirškit svarbiausio – automobilių sportas iš tiesų labai pavojingas gyvybei!
Šio teksto autorius yra Giedrius Matulaitis, automobilių sporto ir ne tik fotografas, turintis daugiau nei 10 metų fotografavimo patirtį Lietuvos ir tarptautiniuose renginiuose.