Penktadienis (spalio 3 d.)
Europos aikštėje išrikiuotas nemenkas skaičius automobilių. Prie pat fontano – prestižinė vieta, net BMW vairuotojai vengia ten statyti. Visų jų dažai tik vėjo pabraižyti, todėl dar puikiai atspindi rudeninę saulę. Susidomėję veidai trinasi į stiklus, kad bent kažkiek pamatytų salono elementų. Išlavinti krumpliai barbena kėbulą, vertina skardų ir plastiko kokybę. Narsesni, atradę plastikinį sparną ar kapotą, nebijo jų paspaudyti ir pasidžiaugti, jog jų sukelta deformacija tėra laikina. Visi šie procesai tik tam, kad bent jau mintyse galėtų nuteisti išsirinktą automobilį.
Toks ir mano darbas. Todėl be didesnės įžangos buvau sugrūstas į „Honda Civic Tourier 1.6 l“ „dyzelį“. „Dyzelis“ – toks mašinos įgautas antras vardas pagal variklio tipą. Žmonių pasaulyje tai būtų rasistiška. Taip pat rasistiška galvoti, kad jei tai dyzelis, tai jis gadins ausis, sukels vibracinę ligą ir pinigus taupys tik trumpuoju laikotarpiu. Kaip bebūtų, išvažiavęs į kelią turėjau save tikinti, jog ta dyzelinė trauka tik apgaulė, kurioje panašu, kad dalyvauja ir veidrodėliai, nes jie aplenktas mašinas labai greitai sumažina iki išnykimo. Teko girdėti, jog čia itin daug dėmesio buvo skirta variklio komponentų lengvinimui ir trinties mažinimui, kad jis kuo greičiau įsisuktų, bet iki šypseną sukeliančių 300 Nm jam tereikia pasiekti 2000 apsisukimų per minutę. Tai visgi ne visai kosminės technologijos, tiesiog inžinieriai gavo pakankamai ryžių. Prakalbus apie jas – galbūt išorėje ir viduje matyti „Svetimo“ erdvėlaivio elementai, tačiau surinkimo ir medžiagų kokybė tikrai nėra svetima.
Šeštadienis (spalio 4 d.)
Kitą, dyzeliną stingdantį rytą, susitikus degalinėje pakeliui į Trakus, buvo pradėta metų automobilio rinkimų odisėja. „Civicas“ sėkmingai nunešė mane iki pat Napoleono kepurės. Lyg tai būtų mažai prancūziška, iš „Hondos“ teko perlipti į pikto liūtuko ženkliuką dėvintį „Peugeot 308 SW“.
Pasijaučiau nejaukiai, kad buvau be kostiumo ir ieškojau kur pažymėti savo darbo laiko kortelę. Trumpiau tariant, šio automobilio salonas – šiuolaikinis biuras: juodi atspalviai, aliuminio imitacijos ir planšetinis kompiuteris centrinėje konsolėje, nuo kurio paskaudusias akis galima pakelti į viršų ir pramankštinti žiūrint į dangų pro ištisą panoraminį stogą. Na gerai – tai biuras aukštėliau – su vaizdu.
„Taip taip, o tai šitas irgi „dyzelis“, ar ne?“ Būtent šitas – ne, jis turi šių dienų šaltojo variklių tūrio, galios ir ekonomijos karo rezultatą – trijų cilindrų 1.2 l 130 AG „benziną“ su turbina. Jis savo darbą atlieka ir miesto pagreitėjimams pakankamas, nors ir tokio dydžio mašinoje jo buvimo vietą surasti yra nelengva. Taip pat nelengva įžvelgti prietaisų skydelio rodmenis, kai saulė šviečia iš kampo, kaip jaunesniųjų piešiniuose. Kai galiausiai pavyks juos įžiūrėti, tikėtina, kad greitis tuoj bus viršijamas iki ribos, už kurią baudžiama, o tuo tarpu, prieš laikrodžio rodyklę besisukantis tachometras turbūt jau bus prisukęs iki ribotuvo. Tą padaryti labai lengva, variklis visai nesipriešina ir garso būna tik greitėjant, vėliau jis išnyksta. Garsas nėra nemalonus, gal net netgi klausomas. Problema, jog jis rezonuoja su skrandžio motorika, kas ganėtinai pykdo – apima jausmas lyg plaktuvą prarijus. Na, bet vairuoti jį labai lengva, todėl nuotaika iki Marijampolės derliaus nuėmimo šventės nebuvo sugadinta. Juolab, išlipus, pagal vietinių žmonių entuziazmą, draugiškumą ir akcentą galima pasijusti kaip Kanadoje.
Sekmadienis (spalio 5 d.)
Viešbutyje įvykus raktelių dalyboms, gavau su pigia produktų linija pavadinimu besidalinantį „Kia Optima“ dyzelį. Senoviškomis dyzelinėmis manieromis pasižyminti 1.7 l jėgainė prilipinta prie ramios automatinės dėžės. „Aha, tai turbūt pas ją ne „gazo“, o nusivylimo pedalas ten?“. Tiesos yra, bet prie šių agregatų per daug nesikabinėjant, jie atliks savo paskirtą užduotį ir maloniai sukomplektuotą sedaną nugabens, kur reikia. Tikrai maloniai – viduje jauku, malonu liestis prie medžiagų, spaudyti mygtukus, reguliuoti muzikos garsus. Galima patogiai pasireguliuoti pirmos eilės „Dire Straits“ koncerto vietų skambesį ir viduje vis tiek nebus barškėjimo ar rezonavimo. Ryte taip garsiai klausyti muzikos yra tas pats, kas vartoti stiprius alkoholinius gėrimus vidurdienį, bet reikėjo gydyti vakarykštes garsines nuoskaudas. Taip neprailgus kelionei iki dar vienos degalinės, buvo pasiektas taškas, kuriame vėl apsikeista mašinomis.
Iš vienos „Kia“ į kitą. „Kia Soul 1.6“ ne benzinas, ne dujos, ne elektra – tas kitas. Į ją perlipus iš „Optimos“ galima pasijusti kaip užsidėjus klouno kepurę. Belieka dar BMW Z3 coupe – klouno batą sutikti kelyje ir tuomet laukti juokelių apie cirką mieste. Galbūt dizaineriai manė, jog pamačius šį automobilį visiems galvoje ims groti repas ir jis taps patraukliu. Bet, kad solidus repas net jame pačiame kažkaip nebrandžiai skamba. Jausmas lyg klausytum jo kartu su mama ir ji imtų domėtis nuo ko gydo tas daktaras Dre. „Na tas daktaras Dre sako, kad tikri draugai yra visam gyvenimui, o tie kreką vartojantys blevyzgos būna tik tuomet, kai oras geras“. Mamai patiktų tokios vertybės, jai taip pat patiktų didelis, patogus temperatūros reguliatorius, didelės durys ir patogi pakaba. Visai nemenka tikimybė, jog ji tą automobilį perims ir džiaugsis, bet pati jį pirkti vargu ar išdrįs. Daugumai pirkti lengviau mažiau spalvingas mašinas, kad negauti daug varginančio dėmesio ir tiesiog keliauti savo reikalais.
Mažiau spalvingas, bet ne tokias pilkas kaip kitas bandytasis automobilis – priekiniais ratais varomas „Škoda Yeti 110 AG“ turbodyzelis. Tokio pilkumo mašinos nesirenkama, o ją gaunama, pavyzdžiui, dirbant apsaugos įmonėje. Visą kelionę, renginių metu šiai „Škodai“ stovint kažkur šalia, atrodė, jog esame saugomi būtent jos. Jeigu „Soul“ stengtasi desperatiškai pagyvinti su spalvomis, ratlankiais ir viduje šviečiančiais garsiakalbiais, „Škodą“ pralinksminti nelabai vargintasi – ant galo užklijuotas „adventure“ lipdukas, o sėdynės papuoštos per vidurį pervažiuotos padangos raštu – baisoka įsivaizduoti, kiek juokelių apie buvimą pervažiuotam tektų sulaukti. Na, bet jei nesi pervažiuotas ir reikalingas tiesiog funkcionalus automobilis – gerai. Važiuojant toliau ėmė liūdesys, egzistenciniai klausimai – buvo metas kažką keisti savo gyvenime.
Pakeitimą padariau kito sustojimo degalinėje metu – išmainiau „Yeti“ raktelius į „Nissan X-trail“. Su 1.6l 130 AG dyzeliniu varikliu tai ne visai vilkas avies kailyje. Turbina visai neblogai taiso padėtį, tik jos laukti reikia gana ilgai. Sulaukęs, pajudėjau ir bendru patyrimu nebuvau smarkiai nuviltas. Kaip ekonomijos ir važiavimo pajėgumo santykis nėra blogas. Na, bekelėje paveikslas įgauna niūresnių atspalvių, bet „Nissan“ savo „parketines“ funkcijas atlieka, ypač brandesniems naudotojams turėtų patikti. Nors jei brandesni naudotojai yra toliau nuo miesto ir iki jų gūžtos veda nelabai geri keliai, kurie žiemą gali tapti tikru iššūkiu, jiems visgi gali būti reikalingas tikras džipas, o toks yra tiktai vienas.
Sek svarbiausias automobilių pasaulio naujienas: nuo naujo „Bugatti" modelio iki KET pasikeitimų. Nestabdyk – prisijunk prie DELFI Auto draugų „Facebook“!