Vienas aktualiausių pastarojo meto galvosūkių, ar elektros varikliai tikrai visiškai išstums vidaus degimo motorus. Ar dar verta investuoti į jų tobulinimą? Jei ne, kada galutinai atsisveikinsime su benzininėms ir dyzelinėms jėgainėmis?
Kai kurie nauji gamintojai siūlo tik elektra varomus modelius, tačiau kai kurie stengiasi patenkinti didesnės masės klientų poreikius – daugiau nei kelis procentus elektromobilių mėgėjų. Todėl kai kurie senas tradicijas ir didelį klientų ratą turintys gamintojai kaip „Peugeot“ suteikia pasirinkimo laisvę – galimybę rinktis iš vidaus degimo ir elektros variklių tame pačiame modelyje. Šiandien šio gamintojo gamoje yra net septyni tokią pasirinkimo laisvę suteikiantys modeliai – tai yra mada, kuria seka vis daugiau gamintojų, sakoma pranešime.
Elektromobilių gimimas
Šiuolaikinių automobilių pirmtakais laikomi garo variklius turėję vežimai buvo tokie gremėzdiški, besispjaudantys dūmais ir žiežirbomis, kad jų baidydavosi tiek arkliai, tiek patys žmonės. Todėl XIX amžiaus pradžioje gatvėse pasirodžiusios karietos su elektros varikliais atrodė tikra panacėja.
Bėda buvo tik komplikuotos galimybės į kelionę pasiimti šiek tiek elektros. Pirmąsias baterijas pavykdavo įkrauti tik vieną kartą, todėl naudotis išradimu buvo labai nepatogu.
Akumuliatorių technologijoms tobulėjant įvairių konstrukcijų elektromobilių ėmė sparčiai daugėti. Jie labai paplito miestuose, buvo pasitelkiami netgi anglies kasyklose: kitaip nei vidaus degimo ar garo varikliais aprūpintos transporto priemonės, jie nenaudojo labai brangaus kalnakasiams reikalingo deguonies.
Nors prieš gerą šimtmetį, kaip ir šiuo metu, elektromobiliams įsigalėti dar trukdė infrastruktūros stoka, vis dėlto buvo ir daugiau priežasčių, dėl kurių jie atrodė patrauklesni nei benzininiai automobiliai (o jie nebuvo praktiški jau vien todėl, kad išorėje įstatoma rankena užvesti buvo ganėtinai sunku). Per naktį įkrautas elektromobilis galėjo dirbti iš karto, o pastačius mieste buvo galima pasivaikščioti ir sugrįžus iš karto tęsti kelionę.
Visgi XX amžiaus pradžioje sulaukęs sėkmės elektrinis automobilis prarado pozicijas automobilių rinkoje, kai buvo atrastos didelės naftos atsargos. Benzino buvo nesunku gauti už prieinamą kainą, tokios mašinos netrukus tapo pigesnės ir galėjo keliauti toliau bei greičiau nei elektromobiliai, kuriuos galiausiai išstūmė atsiradęs elektrinis starteris bei pagerėjusi kelių infrastruktūra. Kai kurie gamintojai bandė elektromobilius grąžinti į rinką ir vėliau – pavyzdžiui, „Peugeot VLV“ rinkoje debiutavo 1942 m. Vis tik aplinkinė situacija ir vykstantis karas neleido automobiliui išpopuliarėti.
Dyzelinė revoliucija
Iki pat XX amžiaus pabaigos asmeninės paskirties automobiliai dažniausiai buvo komplektuojami su benzininiais varikliais. Tai lėmė mažesni jų priežiūros kaštai, geresnės dinaminės savybės, kur kas efektyviau išspręstos triukšmo ir vibracijos problemos.
Dyzelinės jėgainės dažniausiai buvo skirtos komerciniam transportui, nes čia komforto ir veiklos kaštų dvikovą visuomet laimėdavo šis faktorius. Tiesa, dyzelinių motorų veikimo principas ir konstrukcija lėmė didesnes išlaidas tiek perkant automobilį, tiek jį remontuojant. Todėl perkantiems naują transporto priemonę būdavo rekomenduojama itin atidžiai įvertinti kelionių įpročius ir, jei per metus nuvažiuojama mažiau nei 20 tūkst. kilometrų, į dyzelines versijas nė nežiūrėti.
Požiūris į šio tipo variklius pasikeitė pristačius „Common Rail“ degalų įpurškimo sistemą. Naujieji dyzeliniai jėgos agregatai svarbiausiais parametrais – galia, maksimaliu sukimo momentu, degalų sąnaudomis – buvo visa galva pranašesni už tokį pat darbinį tūrį turinčius benzininius variklius, o senosios ydos (vibracija ir triukšmingumas) tiesiog tapo istorija.
Šiandien modernūs dyzeliniai varikliai gali pasigirti išskirtinėmis charakteristikomis – pavyzdžiui, septynvietis „Peugeot 5008“ su „BlueHDI“ jėgaine vidutiniškai vartoja vos 5,1 l/100 km dyzelino. Be to, šiuolaikiniai dyzeliniai varikliai yra pakankamai ekologiški – jų CO2 emisijos yra mažos, o dėl modernių filtrų NOx bei kitų kenksmingųjų dalelių emisijos yra dešimtis kartų mažesnės nei prieš dešimtmetį.
Sugrįžusi elektra
Dyzelio aukso amžius tęsėsi iki pat vadinamojo dyzelgeito skandalo, atskleidusio kai kurių gamintojų gudrybes atitikti nuolat griežtinamas teršalų emisijų normas. Drauge tai tapo signalu, kad tobulinant vidaus degimo variklius pasiekta kritinė riba, kai CO2, azoto oksidų, kietųjų dalelių ir angliavandenilių emisijas galima mažinti tik neadekvačiai branginant pačius automobilius.
Tai tapo impulsu atsigręžti veidu į elektrą ir daugiau dėmesio skirti tiek hibridinėms technologijoms tobulinti, tiek grynakraujams elektromobiliams kurti. Gamintojai darbo dar turi daug: net ir įspūdingai patobulėjusios baterijos yra gana sunkios bei branginančios automobilį, o jų talpa dar nesivaržo su dyzelino baku. Kita vertus, pernelyg mažai laiko prabėgo nuo tos dienos, kai pradėta galvoti apie visuotinį transporto parko elektrifikavimą.
Iš tiesų didžiosios automobilių gamybos kompanijos viena po kitos skelbia ambicingus naujų elektromobilių pristatymo planus ir datas, po kurių nebegamins įprastus variklius turinčių modelių. Antai „Porsche“ generalinis direktorius Oliveris Blume‘as neseniai pareiškė, kad nors jo vadovaujama kompanija niekada neatsisakys „Porsche 911“ su vidaus degimo varikliu, visgi iki 2025-ųjų apie 50 proc. visų „Porsche“ modelių turės elektrines arba hibridines jėgaines.
„Jaguar“ nuo 2030 m. gamins tik elektromobilius, o „Ford“ planuoja iki 2025-ųjų į elektra varomus automobilius investuoti beveik dvigubai daugiau nei planuota anksčiau – 22 mlrd. JAV dolerių. „General Motors“ iškėlė tikslą iki 2035 m. gaminti beveik vien tik netaršius automobilius, o „Peugeot“ iki 2021 m. pabaigos turės visą gamą elektrifikuotų automobilių. Kartu su „Stellantis“ grupe prancūzai kuria ir vandenilio kuro elementus turinčius komercinius automobilius.
Tačiau šiandien tokie pasirinkimo laisvę suteikiantys sprendimai kaip BMW (X3 ir iX3), „Peugeot“ (208, 2008 ir penki kiti modeliai) ar „Volkswagen“ („up!“ bei „e-up!“) atrodo labiau tinkami – elektromobilių universalumas patenkina ne kiekvieno žmogaus poreikius.