Kelių žmonių ekipažas į Jakutską, miestą, esantį amžino įšalo žemėje, išskrenda sausio 31-ąją. Tris dienas, juokauja K. Mieliauskas, jie galės priprasti prie šalčio, o tuomet, vasario 4-ąją, imsis 1000 kilometrų Kolymos federaliniu greitkeliu, arba vadinamuoju „Kaulu keliu“, iššūkio – trauks į Oimiakono kaimą, oficialiai vadinamą šalčiausia gyvenama vieta žemėje. 1926 m. čia buvo užfiksuota 71,2 laipsnių šalčio oro temperatūra.
1000 kilometrų „Kaulų kelyje“
„Kaulu keliu“ jis pavadintas todėl, kad buvo statomas tremtinių. Tai kelias, kurį bestatydami tūkstančiai, o gal šimtai tūkstančių, žmonių mirė ir buvo laidojami tiesiai ten, kur dirbo, kelyje“, – pasakojo vyras.
Šis kelias garsėja tuo, kad nėra itin patikimas, daugelis jo paviršių suirę ir nebeįveikiami. Neretai internete pasklindančios nuotraukos su automobiliais, užklimpusiais purvyne iki langų, yra būtent iš šio kelio, mat žiemos metu jis sustingęs, tačiau vasarą pavirsta klastinga purvo jūra.
Be „Kaulų kelio“, K. Mieliausko kelyje laukia ir kalnai, ir upės, kurios, beje, ne visos bus užšalusios ir kaip jas kirsti teks galvoti jau būnant vietoje. Per dieną komanda turėtų nukeliauti maždaug 200 kilometrų ir, kadangi viešbučių tokioje tolybėje nėra, nakvynės dažniausiai bus prašomasi pas vietos gyventojus.
„Esu girdėjęs, kad ten, kur labai šalta, pabeldus į kiekvienas duris gali gauti nakvynę. Bet jeigu ką, būsime pasiruošę ir nakvynei gamtos sąlygomis“, – pastebėjo K. Mieliauskas ir prisipažino, kad prioritetas jam bus ne tik jo paties komfortas ir šiltas miegas, bet ir šiltas būstas motociklui.
Beje, nors ir numatyta, kad per dieną bus važiuojama apie 200 km atstumas, vieną dieną teks nuvažiuoti toliau ir nakvoti laukinėje gamtoje, drauge su elnių augintojais.
K. Mieliauskui startavus Jakutske oro temperatūra greičiausiai sieks apie 40 laipsnių šalčio, tačiau pasiekus finišo vietą, Oimiakoną, nusileis iki maždaug 60 laipsnių. Pakeliui, sakė motociklininkas, turėtų pavykti aplankyti ir gyvenvietę, kurioje kadaise gyveno tremtiniai iš Lietuvos. Ar ten dar likę jų palikuonių, komanda įsitikins nukeliavusi į vietą.
Kalbėdamas apie Oimiakoną, kuris taps kelionės finišu, K. Mieliauskas sakė, kad tai – kaimelis slėnyje, tad orai čia sunkiai keičiasi, mat slėnio nepasiekia vėjas, galintis išvaikyti šalčius ar atnešti kitokius orus. Beje, taip, kaip ir Lietuvoje, taip ir ten vaikams į mokyklą nereikia eiti tada, kai labai šalta. Tik tas „šalta“ Oimiakone yra tada, kai temperatūra siekia 55 laipsnius šalčio arba daugiau.
„Ir nepaisant to, kad į mokyklą eiti nereikia, vaikai visą dieną leidžia lauke ir žaidžia. O jeigu oro temperatūra siekia 30-40 laipsnių šalčio, jie sako, kad oras labai geras ir galima netgi striukių neužsisegti“, – juokėsi motociklininkas.
Aprangos negamina niekas
Tarp aktualiausių klausimų, kurių dalį dar reikia išspręsti, motociklininkui tokiomis oro sąlygomis tinkama apranga. Anot K. Mieliausko, niekas drabužių, skirtų motociklų vairuotojams tais atvejais, kai oro temperatūra labai žema, negamina. Vienintelis atrastas variantas – Suomijos bendrovė, gaminanti aprangą muitininkams. Pastarieji turi į miškus važiuoti sniego motociklais ir turi nesušalti 8 valandas nejudėdami 35 laipsnių šaltyje.
„Man teks važiuoti, todėl tokie drabužiai bus mano išoriniai, be jų būsiu apsivilkęs dar 5 sluoksnius to paties gamintojo aprangų. Be to, gausiu ir alpinistams skirtą kostiumą, gelbėjantį tais atvejais, kai kopiama į aukštesnes nei 8 kilometrai viršukalnes“, – pasakojo motociklininkas.
Šilumos klausimas ypatingai svarbus pirmiausia dėl to, kad visos oro temperatūros nurodomos stovint vietoje, tačiau važiuojant jutiminė temperatūra kardinaliai skiriasi.
„Dėl to technikų prašiau sumontuoti išorės temperatūros daviklį man prieš akis. 50 laipsnių šalčio važiuojant gali virsti 100 laipsnių šalčio, todėl aš noriu žinoti, ką jaučiu ir kaip jaučiuosi, ir spręsti, kaip elgtis“, – atviravo motociklininkas.
Šilumą ypatingai prastomis sąlygomis padės išsaugoti ir elektra šildomi drabužiai – tokius motociklininkams gamina viena britų bendrovė. K. Mieliauskas turės elektra šildomas kojines, kelnes, striukę, pirštines – visa tai bus įjungiama spaudant mygtukus ant motociklo. Tačiau, neslepia nuotykių ieškotojas, kelionė planuojama taip, kad važiuoti būtų įmanoma ir be elektra šildomų drabužių.
Bene daugiausiai klausimų kol kas kelia batai, mat niekas tokių, kurie atlaikytų milžiniškus šalčius, negamina.
„Galop daugelis mūsų pasiimamų dalykų nėra išbandyti ypatingų šalčių sąlygomis, todėl kelionėje turėsime didesnį pasirinkimą, kad esant reikalui galėtume keisti aprangą ir t.t.“, – sakė vyras.
Netgi šalmas, kurį K. Mieliauskas dėsis ant galvos, turės šildomą stikliuką bei garą nukreipiančią kaukę. To reikia dėl to, kadangi garai kyla į viršų ir užšalti gali ne tik šalmo stiklas, bet ir akys.
Aušinimo skystis – tik Rusijoje
Ypatingo paruošimo reikia ir motociklui – „Yamaha XT660Z Tenerre“. Tai – kasdien K. Mieliausko pastaruosius ketverius metus naudojama transporto priemonė. Ypač šaltam iššūkiui ant jo buvo sumontuotos dygliuotos padangos, kurių patikimumu motociklininkas įsitikins dar kelionės pradžioje, mat iš Jakutsko važiuojant Oimiakono kryptimi, tenka kirsti Lenos upę, o tiltų jokių nėra – tik 11-12 km pločio ledo ruožas.
Motociklas turi specialius apdangalus, kad lengviau būtų palaikyti tinkamą variklio darbinę temperatūrą. Be to, kadangi dienomis tuose kraštuose, kur važiuos K. Mieliauskas, niekas automobilių variklių negesina, mat kitaip jie neužsives, šia patirtimi rengiasi pasinaudoti ir lietuvis: dienomis variklis nuolatos veiks, o naktimis motociklininkas bus saugomas kiek įmanoma šiltesnėse vietose.
Taip pat ant „Yamahos“ sumontuoti ir papildomi žibintai, mat daugelyje vietų tvyro sunkiai perregima migla. Motociklas kiek pažemintas, kad ant jo būtų lengviau užlipti ir nulipti, sumontuotos elektra šildomos rankenėlės ir apdangalai rankoms. Jei nebūtų pastarųjų, aiškina vyras, nesvarbu, kiek delnus bešildytum, būtų vis tiek šalta. Tarp laukiamų patobulinimų ir šildoma sėdynė.
Specialiai šiam iššūkiui buvo pasirūpinta ypatinga, „Akropovič“ pagaminta, išmetimo sistema motociklui. Pastaroji itin svarbi dėl to, kad važiuojant atšiauriomis sąlygomis svarbu užtikrinti užtektiną oro kiekį varikliui.
„Važiuodamas Baikalo ežero ledu esu susidūręs su momentu, kai oro sistema užsikimšo dėl sniego, šalčio ir ledo“, – patirtimi dalinosi K. Mieliauskas.
Dar vienas klausimas, kurį teks spręsti – aušinimo skystis motociklo varikliui. Lietuvoje tinkamo neįmanoma rasti, bet Rusijoje, sakė vyras, yra neužšąlančio iki 80 laipsnių šalčio. Dėl degalų, tikino motociklininkas, galvosūkių neturėtų būti, mat drauge į kelią leisis ir lydintis automobilis, kuriame bus užtektinai benzino „Yamahai“.
Anot motociklininko, normaliomis sąlygomis jis sunaudoja 5 l benzino 100 km, tačiau yra buvę situacijų, kai tam pačiam atstumui nuvažiuoti buvo sunaudojama ir 11 l benzino. Tiesa, tuomet K. Mieliauskas važiavo neturėdamas techninio palaikymo, o šįkart lydinčioje komandoje bus ir techniką išmanantis specialistas.
Žmonai pažadėjo, kad grįš
Paklaustas, ar apgalvojo, ką darys, jei toliau važiuoti užsibrėžtu maršrutu negalės, K. Mieliauskas akcentavo, kad jokio atsarginio plano nėra – tik nuvažiuoti.
„Tiesiog turiu stebėti save, pajusti, kada šalta, ir nevažiuoti, jei negalėsiu. Nes su tokiu šalčiu negali žaisti“ – sakė motociklininkas.
Anot jo, jei reikės, į priekį bus judama itin lėtai, mat komanda turi papildomas 48 valandas iki numatyto grįžimo atgal į Lietuvą vasario 16-ąją.
Beje, komandoje nėra mediko. Tačiau K. Mieliauskas nusiteikęs optimistiškai ir tiki, kad visus planus pavyks įgyvendinti.
„Žmonai aš pažadėjau, kad grįšiu“, – šypsojosi vyras.
Tiesa, kai klausinėjo vietos gyventojų, kas tokiomis atšiauriomis sąlygomis sunkiausia vakariečiams, šie neslėpė, jog daugiausiai baimių kelia tualeto klausimai. Visgi, nesileisdamas į detales juokėsi K. Mieliauskas, gamta surėdyta taip, kad jokie varvekliai nesusidaro.
Motociklininką lydinčioje komandoje bus ne tik technikas, bet ir žurnalistas, fotografas, operatorius. Pastarieji padės palaikyti ryšį su pasauliu, tačiau, sako vyras, ne visada tą bus lengva padaryti. Komanda žada apsirūpinti visomis įmanomomis mobiliojo ryšio kortelėmis ir, tikisi, kad ten, kur yra gyvenama, bus ir galimybė gauti internetą ar bent parašyti žinutę į namus.
Lydinti komanda važiuos taip pat specialiai atšiauriam klimatui paruoštu UAZ markės automobiliu. Šis turi papildomai apšildytą variklio skyrių bei atskirą šildymo sistemą salone, kad žmonės nesušaltų.
Iššūkio – kelionės į šalčiausią gyvenamą vietą žemėje – pradžia laukia vasario 4-ąją. Vasario 16-ąją komanda, įveikusi 1000 šalčiausių kilometrų, turėtų grįžti į Lietuvą. Kelionę galima sekti oficialioje iššūkio feisbuko paskyroje.