Norint ūkininkauti reikia trijų kertinių dalykų: žemės, žemės ir dar trupučio žemės. Kai jau esi stambus buožė, belieka pasirūpinti tik pora smulkmenų - išsiaiškinti, kur-ką-kaip geriausia auginti, ir įsigyti specializuotos technikos. Tam, žinoma, dar reikia krūvos pinigų. Modernus ir galingas traktorius, galintis tampyti kalną plūgų, kultivatorių, akėčių, sėjamųjų ir panašių civilizacijos stebuklų, kainuoja mažiausiai ketvirtį milijono. Tai, švelniai tariant, daug. Pateisinti šešiaženkles sumas siekiančias investicijas į tokius agregatus galima su sąlyga, jei drauge su jais gaunama šiek tiek daugiau nei paprastas garbės žodis, kad mechanizmai nesubyrės javapjūtės įkarštyje. Tebus mums atleistas neišmanymas, tačiau esam įsitikinę, jog brangus daiktas privalo būti universalus iki kaulų smegenų. Pavyzdžiui, kaip neseniai Lietuvoje debiutavęs „Range Rover Sport". Toks, kuriuo galima lakstyti greitkeliais, taškytis neįsivaizduojamo klampumo bekelėje ir hipnotizuoti senamiesčio gatvelėmis slampinėjančius pižonus.
Taip svaičiodami apie tradicines fantazijas pranokstančias mašinų galimybes atsirėmėme į savo pačių patyrimo ribas. Juk galime tik spėlioti, ar sugebėtų kurį nors „Valtros" ar „John Deere" aparatą jų žaidimo aikštelėje pavaduoti visureigis? Jei taip, tai kokius darbus įmanoma nudirbti? Kiek arklių reikia norint tampyti žemės ūkio padargus ir arti lauką? Nutarę į debesį panašių klausimų atsakyti „TopGear" būdu, netikėtai greitai ir paprastai išsiaiškinom, kas yra kas. Vienas mūsų komandos žmonių skambtelėjo į gimtąją Dzūkiją ir ilgai negražbyliaudamas sutarė dėl nedidelio eksperimento Eičiūnų kaime: 50 arų klonis, neseniai aruodus užpildęs bulvėmis ir kvietrugiais, buvo pasiruošęs iškęsti viską, kas ražienoms gali nutikti po visureigių ratais. Mums teliko užfiksuoti, kiek ko kuris automobilis sugebės čia nuveikti.
Pirmasis į galulaukę stojo kukliausias, silpniausias ir pigiausias modelis visais varančiaisiais ratais, kokį tik galima gauti Marijos žemėje: „Dacia Duster" 1461 cm3 Dci dyzeliniu varikliuku, išsukančiu 110 AG ir 240 Nm. Klausimas, ar jis pajėgs traukti plūgą, į kurį paprastai kinkomas koks nors juodbėris, atrodė antraeilis. Visi nuoširdžiai abejojome, ar purioje dirvoje „Duster" neužstrigs prieš kibdamas į darbus. Tačiau šis mažylis guviai peršoko nedidelį galulaukės griovį ir plūgu versdamas juodžemį nurūko per lauką tokiu greičiu, kad mūsų arimo ekspertas dėdė Pranas Navašinskas galulaukėje braukdamas prakaitą vos gaudė kvapą. Viskas pavyko kuo puikiausiai.
Ar taip pat sklandžiai reikalai klotųsi ir gerokai tvirtesnėje kvietrugių ražienoje? Po trumpo atokvėpio abejonės ir čia buvo išsklaidytos. „Duster" vertė vagą taip, tarsi plūgas visą šio parketinuko gyvenimą būtų buvęs bazinės įrangos sąraše.
Kai analogiškus pratimus atlikome taip pat nekaltai atrodančiu, tačiau galingesniu „Hyundai ix35", vienbalsiai pripažinome, kad tokie iššūkiai net miesto visureigiams tėra tiek pat sudėtingi, kiek Vladui Vitkauskui žygis į Juozapinės viršukalnę. Ką daryti su kur kas didesniais raumenimis apdovanotais ir piktesnėmis padangomis apsiavusiais „Land Rover Defender" bei „Toyota Hilux Arctic Trucks"? Juk visiškai akivaizdu, kad šie aparatai pasirengę kur kas ekstremalesniems išbandymams.
Tada sulaukėme netikėtos pagalbos. Vieškelio pakraštyje stabtelėjęs pasižiūrėti, kokie ciūdai vyksta gretimame lauke, dėdės Prano kaimynas mostelėjo į „Arctic Trucks", kad tokiam žvėriui ir trijų korpusų plūgą tempti būtų vienas juokas. Ši įžvalga pasirodė esanti beveik išganinga, tačiau jau po akimirkos atsidusom, nes tokio padargo prie visureigio pritvirtinti neįmanoma.
„Tai traukit su visu traktoriumi. Galiu tuoj pat privažiuoti", - provokavo sodietis, stengdamasis mūsų ambicijas įvaryti į kampą.
Net nespėjus prasižioti apie ūmai susitvenkusį debesį abejonių, guvusis Eičiūnų ūkininkas nurūko tolyn, o už kelių minučių iš už posūkio išniro mėlynas MTZ-82 su styrančia trijų korpusų uodega... Trauktis nebuvo kur. Sutarėme, kad pirmiausia dzūkų mestą pirštinę pabandys pakelti „Land Rover Defender". Dešimtus gyvenimo metus skaičiuojantis britas su 2498 cm3 darbinio tūrio TDI varikliu atsistojo „Belarus" priešakyje ir atkišo šiam dvigubą trosą. Tada traktoriaus šeimininkas hidrauliniu mechanizmu nuleido plūgus ant žemės ir įjungė laisvąją pavarą. Nežinia tvyrojo vos akimirką - „Defender" sudrebėjo ir, sukeldamas nedidelį pasitenkinimo cunamį, pradėjo versti tris vagas. Žinoma, sakyti, kad toks krūvis jam buvo vieni niekai, būtų buvę nesąžininga. Arimo tempas pradėjo lėtėti, vos baigėsi švelni nuokalnė. Pasiekęs drėgmės persunktą lauko rėžį visureigis pradėjo buksuoti ir galų gale visai sustojo.
Visų akys nukrypo į išdidų kaip Fudzijamos kalnas „Toyotą Hilux Arctic Trucks" su trilitriniu dyzeliniu motoru, generuojančiu 171 AG. Po legendinių žygių į Šiaurės ašigalį šis visureigis visų bekelės mėgėjų garbinamas kaip šventasis, todėl imdamiesi tokios beprotiškos užduoties ant kortos statėme gerokai daugiau nei fotosesijos sėkmę. Jei nepavyktų pranokti silpnesnių mašinų, „Toyotos" atstovybės žmonės neabejotinai labai nusimintų ir avantiūros sumanytojus stipriai (gal net kojomis) išbartų. Ačiū Dievui, viskas susiklostė neįtikimai gerai. Užblokavus diferencialus ir įjungus lėtąją pavarą japoniškas pikapas sugebėjo traktorių su trimis plieno inkarais ne tik tempti per „Defender" pristabdžiusią durpingą lomą, bet ir įveikti nemažą gabalą įkalnės. Bendra masė, kurią pavyko įveikti, - daugiau nei 6 tonos. Ūkininkų akimis, tai gal ir nelabai daug - didieji žemės ūkio monstrai sugeba žongliruoti neįtikimo pločio kultivatoriais ar tampyti du tuzinus tonų sveriančias priekabas. Tačiau nė vienu traktoriumi neįmanoma automagistralėje lenkti varguolių hečbekų. Tas pat pasakytina ir apie dėdės Prano arkliuką Juodį. Nors kasdieniai jo poreikiai apsiriboja glėbiu šieno, avižų desertu ir kibiru švaraus vandens, kaimo žmonės pripažįsta, kad su tokiomis pajėgomis tvarkyti didesnį nei 3 hektarų ūkį būtų neįmanoma. Tad tegyvuoja visureigiai.