Užtat sustojęs ten, kur rodsterį gali ramiai apeiti ratu, D. Justinavičiaus automobilis dėmesio neatsigina. Tačiau vaikino tai nė kiek nevargina, mat, prisipažįsta pats, nuo pat pirmojo savo automobilio norėjo turėti kažką, kas gatvėje atrodytų kitaip ir neįprastai.
„Dažniausiai susidomėjimą automobiliais vaikystėje inspiruoja tėvai, o aš, nors ir žaisdavau mašinėlėmis kaip visi, ėmiau domėtis šia sritimi savaime. Kol buvau jaunesnis, visus pinigus skirdavau dviračiui, dabar automobiliui“, – pasakojo vaikinas, kartu pripažindamas, kad pradžia nebuvo lengva.
Po dviejų dienų – nebeužsivedė
Pirmasis automobilis, kurį D. Justinavičius nusipirko sulaukęs galimybės, buvo antros kartos „Volkswagen Golf“. Vaikinas prisiminė, kad dėl jo važiavo porą šimtų kilometrų, o tada, nors ir ne viskas džiugino, o prašoma suma buvo didesnė nei norėjosi mokėti, pirko vien dėl to, kad sukorė nemažą kelią.
„Ir ką, kitą dieną nebeužsivedė“, – gūžčiojo pečiais pašnekovas.
Po kurio laiko vieną antros kartos „Volkswagen Golf“ pakeitė antras – irgi „Golf“, irgi antros kartos. Pastarąjį D. Justinavičius įsigijo iš bičiulio, tad automobilis buvo tvarkingas, gerai važiuojantis ir neblogos būklės. Matyt, nieko nuostabaus, prisipažino vaikinas, kad nusipirkus tokį automobilį norėjosi jį tobulinti.
Taip eilinis „Volkswagen Golf“ pavirto žemu, akį traukiančiu, kaip reikiant išpuoselėtu automobiliu. Tačiau nepaisant visų patobulinimų, ilgam vokiškas automobilis vaikino garaže neužsiliko. Ir dėl to kaltinti reikėtų avarijas.
„Golf“ dužo dukart. Pirmą kartą per mano žioplumą, antrą – ne dėl mano kaltės. Ir po antros avarijos nebekilo rankos nieko daryti. Vos ne vos per save perlipęs kažkiek pasitvarkiau, susimontavau pneumatinę važiuoklę, galvojau, dar ir lipduką kėbului pasidarysiu tokį, kaip legendinių „Uriga“ sūrelių. Bet vieną dieną tiesiog pagalvojau, kad nebenoriu „Golf“ – prisipažino D. Justinavičius.
Greitai suradęs, kas nupirks pneumatinę važiuoklę, pardavė ją, išpardavė ratlankius, o vėliau – ir visą automobilį.
Iš vokiško – į japonišką
Nusprendęs, kad nori kažko kito, D. Justinavičius ėmė žvalgytis į japoniškus automobilius. Tiksliau, patikslino pats, ne į japoniškus, o konkrečiai „Mazda MX-5“ modelius.
„Vien dėl to, kad nesvarbu, kaip šitą modelį modifikuosi, jis vis tiek atrodys gerai. O su „Golf“ tikrai nebuvo tokio didelio skirtingų modifikavimo stilių pasirinkimo. Be to, „Miata“ yra kabrioletas – vien tai daug ką pasako“, – akcentavo vaikinas.
Įsigytą automobilį jis planavo per žiemą susitvarkyti, bet žiemos jis nesulaukė. Rudenį D. Justinavičius pateko į avariją ir „Miatą“ apdaužė.
„Pardaviau ir, kadangi jaučiausi užsikrėtęs „Miatų“ liga, pagalvojau, kad reikia dar vienos. Ir „išlindo“ dabartinė, juoda. O juodos „Miatos“ Europoje yra ganėtinai retas dalykas“, – aiškino jis.
Pradėjo nuo virinimo darbų
Įsigytas automobilis nebuvo pirmos jaunystės. Kaip pasakojo vaikinas, stabdžiai neveikė, kėbulas buvo perpuvęs, viskas netvarkinga. Tad vos parsivežęs automobilį į savo kiemą, D. Justinavičius ėmė rūpintis skylių lopymu, vėliau – kėbulo dažymu ir kitais techniniais darbais.
„Tuomet ieškojau reguliuojamo aukščio amortizatorių. Svajojau apie BC, tokius ir nusipirkau. Sumontavau „OZ Turbo“ ratlankius, pasirūpinau kėbulo apdailomis, o galiausiai – sužeminau važiuoklę“, – apie atliktus darbus pasakojo vaikinas.
Anot jo, ne vienas darbas pareikalavo daug kantrybės ir nervų. Pavyzdžiui, kaip reikiant teko pasikankinti dėl amortizatorių dėjimo, mat automobilis paskutinius penkerius metus stovėjo nejudinamas. Paprakaituoti teko ir dėl stogo keitimo, mat medžiaginis buvo suplyšęs.
„Iš tiesų, visi darbai gana sudėtingi. Pavyzdžiui, kieto juodos spalvos stogo rodsteriui ieškojau pusmetį. Galiausiai pirkau žalią ir persidažiau. Užtat išsiurbti saloną lengva – stogą nusiėmei ir viską pasieki“, – šypsodamasis pasakojo pašnekovas.
Išvaizda dar keisis
Paklaustas, ar projektas jau baigtas, D. Justinavičius tik gūžtelėjo pečiais. Pasak jo, kadangi šis automobilis lyg žaislas, bet kuri naujovė pradžiugina. Visgi draugai baksnoja pirštais, kad galbūt reikėtų investuoti į variklio skyrių.
„Sako, kad reikia „kilovatų“ daugiau, kad montuočiau turbiną. Tačiau atsiradus turbinai atsiras ir problemų, todėl joms reikia finansiškai pasiruošti. Visgi tikriausiai turbina po kapotu būtų smagu, todėl galbūt kažkada ji ir atsiras“, – atviravo „Miatos“ savininkas.
Visgi naujausias dalykas, ką D. Justinavičius žada parūpinti savo „Miatai“ – kėbulą papuošiantis lipdukas, vadinamasis „liveris“. Pastaruoju vaikinas sako norintis pasirūpinti iki Dauguose, Alytaus rajone, rugpjūčio 2-4 dienomis vyksiančio didžiausio Baltijos šalyse automobilių kultūros festivalio „Chill'n'Grill“. Tiesa, koks tai lipdukas ir kaip atrodys automobilis, kol kas D. Justinavičius neišduoda – sako, kad viską bus galima pamatyti Dauguose, festivalyje.
„Norėčiau įsigyti ir dar vieną MX-5, tik ne toks žemas būtų, kad galėčiau dar ir palakstyti. Tačiau žinau tikrai, kad savo automobilio parduoti nenorėčiau. Ir dėl to, kad jo vertė tik auga, ir dėl to, kad kada nors, kai turėsiu nuosavą garažą, norėčiau ateiti iki jo, užsivesti šį automobilį, nupūsti dulkes, pravažiuoti ir pasidžiaugęs vėl pastatyti jį į garažą“ – išdavė pašnekovas.