Kad savaitgalio išvykos džiaugsmai neapkarstų kelyje, lenktynininkas Antanas Juknevičius prieš važiuojant į sunkiau pasiekiamas vietoves pataria pagalvoti apie du dalykus: ar kelionei parinktas tinkamas transportas ir ar maršrutas neturi alternatyvų.
„Reikėtų kritiškai vertinti automobilio galimybes įveikti sudėtingą kelio ruožą, tuomet rizika, kad teks susidurti su nemaloniomis pasekmėmis savaime sumažės. Sunkiai pravažiuojamuose užmiesčio keliuose visuomet galima pasidairyti, galbūt yra alternatyvūs būdai pasiekti norimą tašką, gal kažkas jau net išvažinėjo naują taką“, – pataria patyręs visureigių lenktynininkas.
Būtent apie visureigius, A. Juknevičiaus teigimu, reikėtų susimąstyti tiems vairuotojams, kuriems tokie iššūkiai kyla ne vieną kartą per metus, o nuolat. Sportininkas pažymi, kad didelį pravažumą šie automobiliai įgyja dar inžinierių brėžiniuose, kuriuose iš anksto numatomi ir visi galimi išbandymai jau nuriedėjus nuo konvejerio.
Patikimas visureigis sunkiai įsivaizduojamas be nuolatinės visų varomų ratų sistemos, lėtesnės pavaros ir aukštos prošvaisos. Tačiau norintiems prie vairo ne sunkiai dirbti, o tiesiog komfortiškai nuvažiuoti į norimą tašką, A. Juknevičiaus pastebėjimu, reikėtų dairytis automobilių, turinčių ir solidžius šiuolaikinius elektroninius pagalbininkus.
„Visos naujos modelių slydimą, buksavimą slopinančios ir panašios sistemos skirtos tam, kad pagelbėtų vairuotojui neprarasti sukibimo ir išvažiuoti tokiose situacijose, kur vienas jis vargiai susidorotų“, – pabrėžia ilgametis Dakaro ralio dalyvis.
Kompiuteris pranoksta žmogų
Vienas šviežiausių tokių pavyzdžių yra neseniai A. Juknevičiaus išbandytas atgimęs legendinis „Land Rover Defender“ modelis, kuris, be ankstesniems būdingo kultinio tvirtumo, įgijo ir daugybę šiuolaikinių technologijų, tarp jų ir išmanią „Terrain Response 2“ sistemą, savarankiškai nustatančią važiavimo sąlygas atliepiančius variklio, pavarų dėžės, važiuoklės ar diferencialų darbo parametrus.
Šios sistemos valdymo elektronika per sekundės dalį įvertina gausybę automobilio jutikliais fiksuojamų duomenų ir nenutrūkstamai parenka važiavimo sąlygoms optimalius algoritmus arba suteikia galimybę vairuotojui savarankiškai nustatyti norimą važiavimo režimą. Nesvarbu, koks sudėtingas būtų kelio paviršius, sistema variklio sukimo momentą gali paskirstyti konkrečiam ratui ir užtikrinti maksimalų sukibimą.
„Ši sistema turi specialiai purvui ir provėžoms skirtą režimą, kuris puikiai veiktų tokiomis sąlygomis, kai vykstama į medžioklę ar žvejybą: ten, kur reikia ne šiaip iki sodybos keliuku važiuoti, bet laukais ar miškavežio keliais, tokiomis atkarpomis, kur apie ne visureigį jau nė kalbos nėra. Svarbiausia, kad sistema visus darbus automatiškai padaro pati: pakelia automobilį į didžiausią aukštį, jį maksimaliai sulėtina ir kiekvieną ratą iš karto veikia slydimą slopinanti sistema“, – paaiškina A. Juknevičius.
Sportininko teigimu, tokios sistemos ypač palengvina darbą tiems vairuotojams, kurie nenori ilgai svarstyti ir ieškoti išeičių, o tiesiog važiuoti pirmyn.
„Jeigu kažkuris ratas, pavyzdžiui, atsirėmė į šaknį, jis sulėtės, bet sistema jam duos tokį sukimo momentą, kokio reikia, kad įveiktų kliūtį. O vairuotojui belieka ramiai sėdėti ir pamažu judėti ten, kur jam reikia. Galima sakyti, kiekvienas ratas dirba individualiai“, – atskleidžia lenktynininkas.
Jis pažymi, kad purvo ir provėžų režimas skiriasi nuo taikomo važiuoti per sniegą ar ledą, kurį aktyvavus pneumatinę pakabą turintis automobilis kaip tik nuleidžiamas kuo žemiau, kad važiuodamas per slidų paviršių turėtų žemesnį svorio centrą ir negalėtų lengvai pasiduoti inercijai nuslysti nepageidaujama kryptimi.
Pavyzdžiui, jau minėto „Defender“ su pneumatine pakaba prošvaisa pagal poreikį gali skirtis nuo 21,8 iki 29,1 cm. Kartu su tūkstančius kombinacijų per sekundės dalis apskaičiuojančiu valdymo kompiuteriu tokio automobilio galimybės gerokai viršija žmogiškąsias.
„Sniego ir ledo režimu automobilis visiškai nuleidžiamas ir visos slydimo bei buksavimo ribojimo sistemos veikia maksimaliai. Kai nors vienas ratas prasisuka, kompiuteris iš karto priima sprendimą, ką su tuo ratu padaryti, kad automobilio neužmestų. Viskas kontroliuojama, kad vairuotojas toliau važiuotų ta kryptimi, kuria važiavo. Žmogus negalėtų išgauti tokio tikslumo. Lenktynininkai profesionalai yra arti tokio valdymo galimybių, tačiau kompiuteris vis tiek padaro daugiau ir tiksliau“, – įsitikinęs A. Juknevičius.
Tęsiant pravažumo tradicijas
„Land Rover“ istoriškai skiria itin daug dėmesio pravažumo savybėms, tad jomis pasižymi ne tik bet kokioms sąlygoms užgrūdinti naujieji „Defender“, bet ir pagalbinėmis sistemomis gausiai aprūpinti „Range Rover“ modeliai. Pavyzdžiui, į standartinę „Range Rover Velar“ įrangą jau įdiegta minėta „Terrain Response“, taip pat „Low Traction Launch“ ir elektroninė sukibimo kontrolės sistemos, leidžiančios tiksliai ir užtikrintai manevruoti ar pajudėti iš vietos sunkesnėmis sąlygomis.
Vardindamas kitus svarbius pagalbininkus A. Juknevičius pažymi, kad ypač sudėtingai išvažiuojamose vietovėse padeda palėtinta pavara, sutelkianti maksimalią galią judant itin lėtai. „Tai yra papildoma transmisija, kuri aktyvuojama, kada reikia nedidelio greičio, tačiau maksimalios galios, todėl ji nepaprastai svarbi visureigiui“, – sako lenktynininkas.
Naudodamiesi palėtinta pavara „Defender“ vairuotojai gali pasitelkti ir „All Terrain Progress Control“ sistemą. Veikdama kaip greičio palaikymo sistema, tik skirta stabiliam judėjimo tempui labai nepalankiomis sąlygomis palaikyti, ji leidžia vairuotojui nustatyti pastovų automobilio greitį nuo 1,8 iki 30 km/val. ir kartu dėmesį sutelkti į kelią.