Nežiūrint į visus tokių automobiliukų privalumus, mylintys techniką vyresnio amžiaus vyrai nėra labai linkę žavėtis šia naujove. Neretas 40 ir daugiau sulaukęs vyras net labai skeptiškai žiūri į automobilį, kurį, vietoje degalų užpylimo, reikia tiesiog įkišti į elektros rozetę. Kokie šio skeptiškumo argumentai? Realių nėra: tiesiog, kaip čia dabar, automobilis ir neburzgia, nenaudoja degalų, žodžiu neturi normalaus vidaus degimo variklio.
N40 vyrų autoklubas nusprendė savo kailiu įsitikinti, kas gi per žvėris tas elektromobilis. Neturime tikslo pateikti techninių duomenų, kainų ar dar kokių nors palyginimų, apie tai tikrai daug kalbama ir rašoma. Mes tiesiog norime pasidalinti savo įspūdžiais apie elektra varomus automobiliukus „BMW i3“ ir „Nissan Leaf“, kuriuos klubui mielai suteikė gamintojų atstovybės.
„Esame iš tos kartos, kuri norėdama nuvykti į Palangą turėdavo rimtai paplušėti garaže, kad tavo „Žiguliukas“ ar „Moskvičiukas“ atlaikytų šią įspūdingą kelionę. O čia automobilis, kuris tiesiog neturi variklio, kuriam būtų galima bent jau patikrinti tepalų lygį. Žinoma, suprantame, kad šiuolaikinių automobilių nereikia specialiai ruošti tokiai kelionei, bet net ir pats naujausias automobilis su vidaus degimo varikliu suteikia galimybę pasidžiaugti variklio darbo garsu, pavarų perjungimu, tegul ir automatiniu, galų gale pajusti kuro kvapą bent jau jį pildant, o kur visi šie malonumai elektromobilyje?“, – juokavo N40 vyrų autoklubo senovinių automobilių entuziastas T. Beganskas.
Jam antrindamas ralio komandos pilotas E. Slatkevičius juokaudamas pridėjo: „Apie ką mes kalbam, viena iš ralio sudedamųjų dalių yra galingo variklio riaumojimas, turbinos dūsavimas. O elektromobilyje absoliuti tyla, kaip su juo važiuot?“.
Nors žadėjome nelyginti automobilių, bet pirmos diskusijos užvirė dėl jų dizaino. „BMW i3“, novatoriškas, turintis nediduko superautomobilio įvaizdį, tiesiog kažkas kitokio negu įprasta matyti. „Nissan Leaf“ – iš esmės įprastos išvaizdos automobilis. Kas geriau, vienareikšmiško atsakymo nėra, tiesiog skonio reikalas. Bet, kadangi vyrai ne išvaizdos lyginti susirinko, tai tuoj puolė bandyti automobilius.
Pirmas įspūdis, kurį patiri ketindamas pradėti važiuoti su elektromobiliu, – kažką reikia daryti, užvesti, įjungti pavarą, o čia nieko, paspaudi mygtuką, ausyse spengianti tyla, lengvas akseleratoriaus spustelėjimas, ir jau važiuoji. Žinoma, visi esame girdėją pasakojimų apie tyliai važiuojančius elektromobilius, bet pirmą kartą įsėdus į tokį, tai tikrai stipriai šokiruoja. Pajudėjimas iš vietos – ir vėl naujas pojūtis: atrodo vos spustelėjai, niekas nesuriaumojo, o automobilis šoko į priekį taip, tarsi po kapotu mažiausiai 300 arklio galių turbininis monstras.
Neišvengiama reakcija – atleisti akseleratoriaus pedalą. Ir vėl naujas pojūtis: stabdžių niekas nespaudė, o automobilis stoja taip, tarsi daugiau negu vidutine jėga paspaudus stabdį. Kad ir kelintą kartą sėstum už vairo, vis tiek spengianti tyla ir staigus pagreičio priėmimas švelniai šokiruoja. Elektromobiliai kaip tyliai pajuda, taip tyliai ir važiuoja. Neišvengiama problemėlė išvažiavus į gatvę, kur daugiau pėsčiųjų – žmonės tiesiog negirdi artėjančio automobilio, tai gąsdina praeivius ir priverčia įsitempti vairuotoją.
Nežiūrint į šiuos trūkumus, greitai pajunti malonumą nuo tylaus važiavimo. Sukant ratą po rato miesto gatvėmis atrodo pradedi pamiršti tai, kas ką tik šokiravo, tiesiog mėgaujiesi gera momentine automobilio trauka. Čia jau stipriai pradėjo šlubuoti vyrų pradinis įsitikinimas, kad elektromobilis tėra žaisliukas, o norint važiuoti reikia tikro automobilio. Ir tuo metu, kai šie technikos stebuklai jau pradėjo visai patikti, kompiuteris užrašė paprastam automobiliui keistą informacinį pranešimą „sėda baterija“. Ir tai – viso labo po 100 – 120 km įveikto atstumo.
Teko grįžti į garažą ir mėginti pakrauti automobilius. Ir vėl prasidėjo juokeliai: „mobilų telefoną kraunat“. Jei pakrovimą atliktume tam specialiai įrengtoje stotelėje, automobilis pasikrautų per valandą, jei tiesiog namie ar darbe iš elektros lizdo, tai užtrunka apie keturias valandas. O jei reikia kažkur važiuoti, kas tada? Na, bet automobiliai kažkiek pasikrovė, ir bandymai tęsėsi.
Dar po valandos važinėjimo iš esmės visi suaugę vyrai, kuriems ką tik reikėjo variklio riaumojimo ir kuro kvapo, pripažino, kad šie žaislai yra tikri automobiliai ir net labai maloniai eksploatuojami.
Taip baigėsi bandymų vakaras, nakčiai automobiliai paliekami pasikrauti, kad ryte galėtumėm vėl važiuoti pakankamą atstumą. Bet čia iškilo nauja dilema. Važiuoti į miesto centre esančią elektromobilių pakrovimo vietą ir laukti kol jis pasikraus? Niekas to nenorėjo. Todėl automobiliai buvo įjungti į paprastą naminę rozetę. Bet tai paprasta daryti tik tada, jei gyveni privačiame name arba bent turi garažą.
Pamėginkime įsivaizduoti, Žirmūnų daugiabučio kieme stovi naujutėlis automobiliukas įjungtas į elektros tinklą, o aplink jo lizdą šviečia graži iliuminacija. Kokios galimybės ryte viską rasti taip, kaip palikai? Tikriausiai menkos.
Bet mūsų automobiliai buvo saugiai pakrauti ir ryte patyrėme ko gero patį maloniausią dalyką, kurį suteikia elektromobilis. Vilniečiai žino, ką reiškia 8 valandą ryto atvažiuoti į Vilniaus centrą Ukmergės gatve. Tai užtrunka mažiausiai pusvalandį, o kartais ir visas 40 min., tuo tarpu pirmoje eismo juostoje puikuojasi ženklas: leidžiama važiuoti autobusams, taksi ir elektromobiliams. Kelionė nuo Ukmergės gatvės pradžios iki centro tetruko 10 minučių. Pakeliui stovintys trys kelių policijos ekipažai draugiškai akimis nulydėjo elektra varomus automobilius, kai tuo tarpu visi burzgiančiais varikliais stovėjo kamštyje, o tie kas bandė važiuoti pirmąją eismo juosta, skirta mūsų automobiliukams, greitai buvo sudrausminti.
Gražinus superautomobilius jų savininkams ir persėdus į savo įprastuosius vėl kilo lengva nuostaba: nors automobilis naujas, bet toks jausmas, kad persėdai į praėjusį amžių.
Reziumuojant istoriją, N40 autoklubo vyrai nusprendė, kad šios mašinytės yra tiesiog sutvertos tiems, kas nedaug važinėja, kitaip tariant, važiuoja į darbą ir atgal. Tokiems žmonėms tai – tobulas pasirinkimas, na, o tiems, kam reikia per dieną įveikti daugiau kaip 100 km, deja, teks palaukti kol mokslininkai sukurs kažką tobulesnio. Viena aišku, mitai apie būtinai reikalingą burzgiantį variklį žlugo, net ir vyresnio amžiaus vyrai pripažino – ši naujovė verta dėmesio.
Klubo idėjinis vadovas A. Kazlauskas pareiškė: „Jei atsiras gamintojas kuris sutiks veltis į eksperimentą, N40 vyrų autoklubas yra pasiryžęs elektromobiliui sumontuoti visas reikiamas saugumo sistemas, kiek patobulinti pakabos elementus ir jį ištestuoti automobilių ralio trasose, tai būtų tikra naujovė“.