Pirtis Laplandijoje – gyvenimo dalis
Laplandija – didžiausias Suomijos regionas. Jis pusantro karto didesnis už visą Lietuvą, tačiau gyventojų čia ne ką daugiau nei Klaipėdoje. 100 tūkst. kv. km plote gyvena mažiau nei 180 tūkst. gyventojų. Tai vienas rečiausiai Europoje gyvenamų regionų, čia gyvena daugiau elnių nei žmonių. Jų populiacija ribojama iki 200 tūkst.
„Susipažinau su vietiniu elnių augintojų Jouni, su kuriuo buvome išlėkę elnių kinkiniu apsukti ratuką aplink mišką, o vėliau – į sauną, kurioje uždarieji šiauriečiai yra linkę atsiverti“, - sakė Karolis Mieliauskas.
Tikroje suomiškoje pirtyje su Jouni pasikaitinęs Karolis suprato, kad sauna yra sausa pirtis tėra mitas. Suomijoje pirčių – 3 milijonai, ir žmonės jas montuodami bute naudoja sausas elektrines krosneles. Įprastai suomiai visomis prasmėmis teikia pirmenybę malkinėms krosnims saunoje ir drėgnam karščiui.
Suomiams ir samiams sauna yra labai svarbu gyvenimo dalis: jie ten bendrauja, aptarinėja gyvenimą, netgi maistą, pavyzdžiui, dešreles ant tų pačių akmenų kepa. Tylieji suomiai saunoje pradeda bendrauti. Bet jei kompanijoje yra nors vienas, norintis patylėti, visi be klausimų nutyla.
„Kai lauke praleidi po 12 valandų per dieną, tada sauna yra būtina. Pas mus yra du laikai: lauko ir saunos. Šis ritualas trunka apie 4 – 6 valandas, nelieka laiko niekam kitam, tad mes valgome ir bendraujame saunoje. Aš į sauną einu kiekvieną dieną“, - sakė elnių augintojas Jouni.
Gyvenimas gamtos ritmu
Elnių augintojas – gana populiari profesija šiaurėje. Samiai, kurių Suomijos teritorijoje gyvena apie 9 tūkst. gyvena gamtos ritmu ir ypatingai vertina savo protėvių tradicijas, kurias jie periminėja ir palaiko.
Iš tiesų samių priskaičiuojama apie 80-100 tūkst. Jie gyvena Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Rusijoje ir jiems negalioja sienos. Nors šalys politiškai susiskirstė teritorijas, poliarinis ratas nuo seno buvo Samių teritorija, ir jie net per pandemiją, kai sienos uždarytos, gyvendami savo tradicinį gyvenimą, ganydami elnius jie keliauja kur nori nekreipdami dėmesio į jokias muitines. Samiai atsisveikindami mėgsta sakyti, kad jei sugalvosi atvažiuoti dar, užsuk, mes visada būsime čia.
Laplandija gyva žiemą
Laplandija žiemą gyva. Čia gausu atostogų kompleksų ir pramogų. Nors dienos trumpos, ilgas naktis atperka kerinčios šiaurinės pašvaistės. Lietuvis nakčiai apsistojo Sariselkės kaime esančiame „Northern Lights Village“ kaimelyje, kuris siūlo išskirtinius namelius su stikliniais stogais į šiaurės dangų. Daugiau nei 200 km šiauriau už poliarinio rato ribos esančiame kaimelyje pašvaisčių laukti nereikia: jos čia žaižaravo visą naktį.
Pramogų turistams Laplandija siūlo ir daugiau. Minėti pasivažinėjimai elnių kinkiniais, su Subiro haskiais, slidinėjimas, turai sniego motociklais. Tokiam negalėjo atsispirti motorizuotomis transporto priemonėmis po pasaulį keliaujantis Karolis Mieliauskas.
„Esu porą sezonų važinėjęs sniego motociklu, bet niekada nesu važiavęs puriame giliame sniege. Nesugebėjau atsispirti galimybei nulėkti į atvirą gamtą ir padūkti visiškai laisvai. Tačiau Suomijoje sniego motociklu gali važiuoti tik tam tikruose keliuose, tam tikrose trasose, kuriose važinėja ir sniego motociklų policija. Bet važiavimas trasa yra absoliučiai neįdomus, tad nuvažiavome į privačią teritoriją, kur galėjau išsibandyti kaip visa tai veikia. Vos nusukus nuo suplūktos trasos sniego motociklams sniego kiekis pasiekė juosmenį, teko perprasti, kaip transporto priemonę priversti plaukti paviršiumi, nes kitu atveju sunkus daiktas greitai sminga ir reikia mojuoti kastuvu. Bet kuriuo atveju, tai daug jėgų reikalaujantis, bet labai smagus sportas. O nuostabi gamta ir laisvės įspūdis - nepakartojami“, - įspūdžiais dalijosi K. Mieliauskas.
Keturratis prieš sniego motociklą
Laplandijoje sniego motociklai, kaip ir asmeniniai automobiliai – stovi kiekviename kieme ir suomiai jas naudoja kaip kasdienes transporto priemones. Sezonas ilgas. Elnių augintojas iš Inari miestelio Alsakas minėjo, kad prieš metus jis pirmą kartą ant sniego motociklo sėdo spalio 15 dieną, o sezoną užbaigė birželio 5-ąją.
Pasiekęs samių tautos jūra vadinamą Inari ežerą, kuris yra trečias pagal dydį Suomijoje Karolis sutiko sudalyvauti drago lenktynėse savo „CFMOTO CFORCE 1000“ keturračiu prieš sniego motociklą. Kiek tolėliau nuo ežero kranto stojo Karolis su keturračiu ir Alsakas su sniego motociklu. Karolio „CFMOTO“ turėjo 1 litro variklį, po patobulinimų išvystantį 84 AG ir visus varančiuosius ratus. Alsako sniego motociklas, 600 cm3 dvitaktį motorą su 156 AG ir pusantro metro ilgio vikšrą.
„Baigtis ir taip buvo aiški, tačiau negalėjau nepalenktyniauti. Ko nesitikėjau, tai kad varžovas taip greitai nurūks. Kol aš prasikasiau pirmuosius 20 metrų pusmetrio gylio sniege, jis tarsi iššautas iš laidynės kirto 100 metrų ribą,“ – nusistebėjimo neslėpė Karolis.
Paskutinę dieną – speigo gūsis
Sniego motociklą palikęs jo stichijoje Karolis grįžo į ledo kelią, kur paskutinę dieną iki šiauriausio Suomijos taško, Nuorgamo miestelio reikėjo įveikti 179 km. Paskutinei kelionės dienai gamta nepagailėjo specialiųjų efektų: orą atvėsino iki 31 laipsnio speigo, užpūtė atšiauriu per menkiausius plyšius iki motociklininko kūno kelią randančiu vėju.
Nuo Suomijos ir Norvegijos pasienio iki Arkties vandenyno – apie 30 km. Deja, dėl pandemijos jis uždarytas. Tad Karoliui nuo Utsjoki teko sukti į dešinę ir važiuoti iki Nuorgam miestelio – šiauriausio Europos sąjungos taško. Ten nusimaudė į Arkties vandenyną įtekančioje Karasjohkos upėje. Finiše „CFMOTO CFORCE 1000“ keturračio odometras rodė 1 520 km nuvažiuotą atstumą.