Pastarųjų Lietuvoje netrūksta, tačiau ne vieno jų būklė – apverktina. Turtingą istoriją turintys pastatai lėtai merdi, griūva, yra apleidžiami ir išplėšiami. Tokių, kuriuose išsaugotas ir rekonstruotas paveldas – ne itin daug.
Burtas šįkart lėmė (kadangi tikslas yra pamatyti kuo daugiau dvarų Lietuvoje, iki jų keliausime pačiais įvairiausiais automobiliais, o tuo pačiu išbandysime ir tai, kaip jie tinka Lietuvos keliams, žvyrkeliams ir lietuviškoms eismo sąlygoms), kad su raudonąja japoniška „Mazda3“ su dvilitriu benzininiu varikliu pasukome A2 magistrale, nuvedusia mus į Biržų rajono pusę. Užteko trumpos konsultacijos su „Google“ žemėlapių paslauga ir išsirinkome kelis dvarus, pro kuriuos vedė tas pats kelias: iš A2 magistralės pro Panevėžį į E67 kelią.
Jei norisi sekti mūsų pėdomis, reikėtų važiuojant E67 keliu pravažiuoti tiltą per Jiešmens upę. Čia tuojau žvalgykitės posūkio į dešinę su nuoroda – Pajiešmeniai. Būtent Pajiešmenių dvaras buvo pirmasis, kurį įsitraukėme į savo kelionės su „Mazda“ sąrašą.
Liepdavo kukuoti ir šaudė
Iki dvaro veda visai padorus asfaltuotas kelias, o Pajiešmenių gyvenvietė – dailiai sutvarkyta. Dvaras išdėstytas Jiešmens upelio pakrantėje, o panorus dailaus kadro – galima privažiuoti prie pat jo.
Oficialiuose šaltiniuose teigiama, kad dvaro rūmai pastatyti 1895 metais, o bene žymiausias asmuo, valdęs dvarą – baronas Vilhelmas fon Ropas. Jis pasirūpino ir tuo, kad dvarą suptų parkas, kuriame, beje, tikrai vertėtų pasivaikščioti – jis išties dailiai sutvarkytas.
Visgi kalbant apie patį dvarininką, šis, panašu, gero vardo neturėjo. Mat užrašyti pasakojimai liudija, kad šis buvo itin žiauraus būdo. Viena jo pramogų: pasikvietus į dvarą svečių, liepti baudžiauninkams lipti į ąžuolą ir kukuoti, o šiuos kukuojančius baronas su svečiais šaudydavo.
Parkas driekiasi Jiešmens upelio pakrante, o per upelį veda tiltas, leidžiantis nukeliauti į kitą jo pusę ir pasivaikščioti giraitėje. Vaikštant aplink dvarą galima atpažinti ir jam priklausančius ūkinius pastatus. Skaičiuojama, kad jų yra apie 10. Įdomus radinys laukė apėjus dvarą ir užlipus į mansardą – čia ant durų pasitiko plakatas, skelbiantis apie koncertą, vykusį dvare.
Kaip bebūtų, gražų vaizdą gadina iškulti langai, nemažai kur matomos supuvusios lentos. Akivaizdu, kad 1930-aisiais, kai dvaras buvo išparduotas kam tik nori, buvo padaryta nemaža žala. Dvare tuomet buvo įkurta ūkio kontora, vėliau – apsigyveno ūkio darbininkai. Ir į ankstesnės didybės šiam pastatui susigrąžinti jau nebepavyko.
Dvaras, kuriame gyvenama
Antrasis dvaras, į kurį patraukėme su „Mazda3“, buvo Barklainių dvaras. Tiesa, pasiruoškite – iki jo teks važiuoti žvyrkeliu. Ar tam reikia padidintą prošvaisą turinčio automobilio, pavyzdžiui, miesto visureigio? Mano akimis – ne, mat ir įprastas hečbekas, toks kaip „Mazda3“, ištvėrė visus išbandymus.
Pastebėti Barklainių dvarą lengva – dešinėje kelio pusėje akį patraukia nemažas parkas, pro kurį šviečia baltos spalvos dvaro pastatas. Tolėliau matyti ir ūkio paskirties pastatai, žavintys gražiu akmenų mūru.
Šaltiniuose skelbiama, kad pirmą kartą dvaro vardas paminėtas apie 1600-uosius, o gerokai vėliau jis perėjo jums jau girdėto Liudviko fon Ropo nuosavybėn. Čia, beje, visai netoli yra išlikusios ir Ropų giminės kapinaitės. Tiesa, istorikai sako, kad jas senokai išniekino lobių medžiotojai, o viena iš legendų net skelbė, kad kažkuris dvarininkas čia palaidotas su savo auksine špaga.
Ir nors dvaras tebestovi, tačiau vaizdas aplink jį – liūdina. Pasirodo, pastatas priklauso Pasvalio rajono savivaldybei, jame gyvena žmonės, bet nepaisant to, Barklainių dvaras gerokai apleistas ir nuskuręs. Tokį pat įspūdį palieka ir ūkio pastatai, kurie išlikę: čia buvo ir dvaro oficina, ir svirnas, ir tvartai, netgi rūkykla ir pieninė. Viskas vargiai ar naudojama, o kai kur matyti, kad prieš kurį laiką buvęs gaisras suniokojo ir dalį ūkinių pastatų.
Prieiti arčiau – sudėtinga, mat dvaro gyventojai augina nemažai šunų, kurie piktai pasitinka prašalaičius. Visgi reikia tikėtis, kad dailus, vokiško stiliaus dvaras, bus išsaugotas ir jo neištiks daugybės apleistų Lietuvos dvarų likimas.
Užsiėmė kaimo švietimu
Važiuojame toliau žvyrkeliu ir visiškai netrukus pasiekiame Gulbinėnus, kur laukia – Gulbinėnų dvaro sodyba. Ją praleisti labai sudėtinga – pastatas milžiniškas, dviejų aukštų (centrinė dalis, įrėminta dviejų bokštų, trijų aukštų), apsuptas medžių, o priešais dvarą – pieva, kur, tikėtina, kadaise buvo gėlynai, galbūt buvo rikiuojamos karietos ir pan. Net keista, kad tai, ką matai, vadinasi „sodyba“.
Ir nors aplinka tvarkinga, užeiti į šį dvarą vargu ar pavyks: langai tušti, kai kur žioji skylės. Gera žinia ta, kad ieškant informacijos pavyko atrasti, kad šį dvarą, priklausantį privačiam asmeniui, norima pritaikyti visuomenės reikmėms, turizmui, įkurdinti muziejų, o pats pastatų ansamblis yra saugomas.
Dvaro istorija – labai turtinga. Jį valdė ir ne vienas dvarininkas, o bene geriausiai žinoma generolo Kazimiero Ladygos (kai kur rašoma Ladiga) šeima, kuri, šiam išėjus į atsargą, atsikraustė į Gulbinėnus ir rūpinosi, kad miestelio žmonėms nieko netrūktų. Jų dėka atsirado ir paštas, ir kelios kalvės, ir keliai nutiesti, įkurdinti ir keli pradžios mokyklos skyriai. Nors sovietmečiu dvaro žemės ir pastatai buvo išdraskyti ir išdalyti, kam papuola, ilgainiui jie buvo grąžinti Ladygų paveldėtojams.
Beje, skelbiama, kad kadaise dvare buvo koplyčia, o taip pat – ir mokykla.
Man viena įdomiausių detalių, kad K. Ladygos žmona Stefanija Paliulytė-Ladygienė buvo žurnalo „Moteris“ įkūrėja ir itin veikli bei gudragalvė moteris. Jos anūkė žurnale „Moteris“ dalinosi prisiminimais, kad tuo metu, kai šeimą užklupo finansiniai sunkumai ir teko iš varžytinių parduoti baldus, jų aplankyti atkeliavo bičiuliai iš Kauno. S. Ladygienė surengė pikniką su baltom staltiesėm pievoje ir visi manė, kad tai – pramoga, ir tik grįžę sužinojo apie išparduotą turtą. Be to, vienas iš šios iškilios moters tikslų buvo išmokyti kaimo gyventojus ir tinkamų higienos įpročių.
O kaip automobilis?
Bandėme „Mazda3“ hečbeką su automatine pavarų dėže. Neretai hečbekai nemėgiami esą dėl to, kad juose tiems, kas sėdi ant galinės sėdynės, mažoka vietos. Visgi čia problemų nekilo: tilpo visi. Priekaištų nebuvo ir komfortiškai, gerai subalansuotai važiuoklei, atlaikiusiai ir atkarpą „Via Baltica“ kelyje, ir žvyrkelius.
Visgi iš dvilitrio benzininio variklio tikėjomės daugiau žvalumo: čia spusteli akceleratorių ir akimirką lukteli, kol automobilis sureaguos į pageidavimus. Nemaloniai nuteikia ir tai, kad įmygus akceleratorių pasigirstanta toks variklio ir pavarų dėžės garsas, kad, atrodo, bandai nedidelį hečbeką nužudyti. Na, ir, reikia pripažinti, nepradžiugino degalų sąnaudos: važiuojant ramiai, užmiesčio keliais jos siekė apie 7 litrus benzino, bet išvažiavus į magistralę ir išvysčius leistiną maksimalų greitį, sąnaudos ūgtelėjo iki 8 litrų ir netgi kiek daugiau. Nors į degalų baką telpa 51 litras benzino, turiu prisipažinti, degalų atsargos tirpo itin sparčiai.
Visgi pagirti japonišką automobilį reikėtų dėl išvaizdos. Ši tikrai išskirtinė ir važiuojant nuo vieno dvaro iki kito privertė ne vieną pasukti galvą ir palydėti automobilį akimis. Didelis pliusas ir dėl vikrumo, manevringumo: sukinėtis ankštuose keliukuose aplink dvarus pavyko tikrai buvo labai paprasta.
Priklausomai nuo norų ir poreikių, „Mazda3“ siūlomas ir hečbeko, ir sedano kėbulu, o jo kaina prasideda nuo beveik 22 tūkst. eurų. Į automobilį gali būti montuojama ir mechaninė pavarų dėžė, taip pat ir visų varančiųjų ratų sistema. Dviejų litrų darbinio tūrio variklis, priklausomai nuo pasirinkimo, gali būti ir 150 AG, ir 186 AG.
Nepamirškite užsukti į Biržus
Ką veikti toliau? Kadangi esate netoli Biržų, galėčiau rekomenduoti užsukti į šį žavų miestą, aplankyti, pavyzdžiui, „Biržų duonos“ kavinę, paragauti jų vietos skanėstų ir užmesti akį į Biržų pilį.
Ruošdamiesi kelionei planuokite, kad užtruksite greičiausiai gerą pusdienį (tiek trukome mes), o gal ir visą dieną, mat teks pasivaikščioti po parkus, apžiūrėti išlikusį istorinį paveldą, o ir greitis žvyrkeliu bus ne toks didelis (nors kelias tikrai geros kokybės).
Jei norite pasiūlyti dvarą, kurį verta aplankyti, ar turite įdomų maršrutą, kurį verta aprašyti, lauksime jūsų minčių el. paštu auto@delfi.lt.