Sausio viduryje „Sekundė“ rašė apie tris panevėžiečius, kurie, nusipirkę 1991-ųjų „Volkswagen Golf“, ketino dalyvauti didžiausiame pasaulyje mėgėjų ralyje „Budapeštas–Bamakas“. Jo dalyviai gana skeptiškai vertino panevėžiečių galimybes ir netgi lažinosi, kada šie pasitrauks iš žygio.
Bet sausio 31-osios vakarą „Ready Steady Golf“ komandos „Facebook“ paskyroje šmėstelėjo žinutė: „Sėkmingai pabaigėme lenktynes ir 10000 km kelią.“ Panevėžiečiai Laurynas Deveikis, Rokas Osvaldas ir Justinas Leika emocijų, adrenalino pasisėmė metams.
Grįžęs iš Afrikos Justinas brūkštelėjo: „Kelios dienos kupinos laimės pasiekus civilizaciją ir gavus tualetinio popieriaus bei normalaus maisto, o ne batono su neaiškia mėsa. Ir be streso, nesijaudinant, kad gali pagrobti ar nušauti.“
Ši trijulė vienas kitą pažįsta kone nuo smėlio dėžės laikų.
„Važiuojant į ilgas ir varginamas keliones kompanija labai svarbi, o su Osvaldu ir Laurynu esame bičiuliai nuo pirmos klasės. Kartu leidžiame laiką jau apie 20 metų, todėl iškilusias problemas sprendžiame greitai ir su minimaliomis streso sąnaudomis. Prasta kompanija gali greitai kelionę paversti nepakenčiama. Su šiais žmonėmis nebaisu leistis bet kur“, – „Sekundei“ tvirtino Justinas.
Nuotykiai prasideda
Sausio 11-ąją trys draugai susikrovė svarbiausius daiktus į paruoštą žygiui „VW Golf II“ ir iš Panevėžio pajudėjo Vengrijos sostinės Budapešto link. Nuo to miesto startavo žygis į Afriką. Vaikinų nuotykiai prasidėjo tik palikus Panevėžį.
Dar nepasiekęs Lietuvos ir Lenkijos sienos ekipažas pastebėjo, kad nebėra trumpųjų šviesų. Techninius nesklandumus trijulė sutvarkė šalikelėje. Bet tikrą šoką komanda patyrė, kai prieš pat startą sužinojo, kad atšauktas keltas iš Italijos ir vietoj dviejų ramių parų kelte turės trenktis iki Pietų Ispanijos ir į Afrika persikelti iš ten.
„Kai apie tai pasakiau draugams, jie pamanė, kad juokauju. Tik kai pakartojau du kartus ir parodžiau elektroninį laišką, suprato, kad turime susirasti kitą keltą į Maroką. Deja, jis buvo tik iš Almerijos, arba beveik 3000 km nuo mūsų. Šį atstumą turėjome nuvažiuoti per porą dienų. Mes jį įveikėme beveik nesustoję.
Pakeliui prisidėjo nauja bėda – išpurškiamas aušinimo skystis, o jau nuo pat pradžių nerimą kėlė dingstančio tepalo problema. Tačiau galų gale Almeriją pasiekėme sėkmingai. Miegoti kelte ant grindų po dviejų parų mašinoje buvo nenusakomas patogumas“, – šypsosi Laurynas.
Afrikos „džiaugsmai“
Karščio pliūpsnį keliautojai pajuto dar Maroke, artėdami Vakarų Sacharos link.
„Dienos viduryje kepinant saulei temperatūra priartėdavo prie 30 laipsnių karščio. Naktimis atvėsdavo iki 7 laipsnių. Mauritanijoje buvo dar karščiau. Kadangi automobilio variklis nuolat kaito, norėdami palengvinti jo dalią, važiavome įjungtu šildymu ir visu pajėgumu pučiančiu ventiliatoriumi. Teko kovoti su 50–70 laipsnių šiluma salone. Gėrėme labai daug vandens, valgėme lengvai virškinamą maistą, daržoves, vaisius“, – kelionės „malonumus“ prisiminė Justinas.
„Kai žinojome, kad tą dieną reikės kirsti kokios nors valstybės sieną, būdavo neramu. Esame atpratę nuo kruopščių patikrinimų, neaiškios administravimo tvarkos ir dovanėlių reikalavimo. Teko prisitaikyti prie Afrikos taisyklių ir elgtis taip, kaip visi... Atvažiavęs prie pasienio punkto greitai pradedi abejoti, ar pavyks tą sieną apskritai kirsti“, – prisiminė Justinas.
Dėl variklio kaitimo panevėžiečiai negalėjo važiuoti greičiau nei 70 kilometrų per valandą, todėl esant ilgiems etapams trijulė per parą automobilyje praleisdavo apie 14–16 valandų.
„Tokiomis dienomis keldavomės apie penktą valandą ryto ir išvažiuodavome dar prieš patekant saulei. Miegoti eidavome tada, kai pasiekdavome stovyklą, o jei pasiekti nespėdavome, surasdavome saugią vietą miegoti.
Visada turėjome planą B: miegoti automobilyje prie ginkluotų policijos pareigūnų posto. Afrikos regionas nėra ramus, grobti baltuosius – gana populiarus verslas. Kelias naktis miegojome pigiuose „hosteliuose“, nemažai naktų praleidome lenktynininkų stovyklose palapinėje, kai kurias – automobilyje.
Beje, labai patogu ryte startuoti, kai visą naktį praleidai miegodamas stovinčiame automobilyje prie vairo. Ryte tik suktelėji raktelį ir – važiuoji. Nereikia krautis mantos ir gaišti laiko susiruošti“, – juokiasi Justinas.
„Mes važiavome ne įskaitoje, o turistinėje klasėje. Tiesiog pasiekus stovyklavietę reikėdavo registruotis. Žinoma, užsiregistruoti kuo anksčiau būdavo smagu, keliuose etapuose užėmėme net trečią poziciją“, – pasakojo Justinas.
Jaunuoliai stengėsi stabtelėti ir išbandyti vietinę virtuvę.
„Teritorijose prie vandenyno populiarūs žuvies, kiek giliau į žemyną – mėsos patiekalai. Valgyti užkandinėse pigu. Omletas kainuoja apie 30 euro centų, ką tik pagautos žuvies kepsnį galima gauti už 2–3 eurus. Reikia derėtis. Buvome pasiėmę kelias dėžes maisto: konservuotų žirnelių, pupelių, tuno ir panašiai. Jį valgydavome tuo atveju, jei neturėdavome galimybės sustoti arba nebūdavo pakelėje užeigų“, – apie mitybos ypatumus kalbėjo Justinas.
Duso, strigo, bet atlaikė
Pagrindinės golfo problemos – nuolat kaito variklis ir buvo netenkama alyvos – lydėjo kone visą žygį. Ardyti variklio vaikinai nedrįso, todėl pasirinko laikiną sprendimą.
„Tikrinome šių skysčių lygį. Jei jis nukrisdavo, pripildavome iki normos. Alyvos Afrikoje galima gauti beveik kiekvienoje degalinėje. Beje, tai labai populiari prekė, nes dauguma vietinių važinėja netvarkingais varikliais.
Aušinimo skysčio gauti kiek sunkiau, tad pylėme vandenį ir laikėme kumščius, kad nesugestų vandens pompa. Kelionės pabaigoje praktiškai nebeturėjome amortizatorių. Važiuodami per duobes kiek stipriau trinktelėjome kairės pusės ratą, po smūgio pastebėjome stipriai dylančią padangą. Dienos pabaigoje, padedami kolegų lietuvių, paplūdimyje sureguliavome ratus“, – apie kilusias technines bėdas pasakojo J. Leika.
Atskira tema Afrikoje yra degalai. Vyrauja abejotinos kokybės dyzelinas. Gauti benzino kai kuriuose regionuose labai sunku. Degalinę ekipažas rasdavo kas 200–300 kilometrų.
„Jeigu nerandi degalinės, visada padės vietiniai žmonės, jie degalus perpardavinėja tiesiog pakelėse. Patraukliausia kaina buvo Vakarų Sacharos regione, mokėjome apie 45 euro centus už litrą“, – prisiminė J. Leika.
Kasdien žygio dalyviai pakeliui sutikdavo Afrikos šalių gyventojų: sustoję degalinėje ar stabtelėję ko nors užkąsti.
„Vietiniai mojuodavo, šaukdavo, švilpdavo ir kitaip bandydavo atkreipti dėmesį, pasveikinti keliautojus. Beveik kaskart sustoję sulaukdavome kompanijos, ji kartais net labai įkyriai siūlydavo pagalbą, o jeigu jos mums nereikėdavo, tai pakviesdavo bent išgerti arbatos ar trumpai pas juos pasisvečiuoti“, – apie susitikimus pasakojo Justinas.
Vargana realybė
Afrika mums skamba egzotiškai, tačiau ten akis bado didžiulis skurdas.
„Daug gyventojų badauja. Labai daug elgetų. Vyresni žmogų gatvėje retai pamatysi, nes dauguma miršta dar būdami ganėtinai jauni. Sveikatos apsaugos sistema menkai išvystyta, jei rimčiau susirgai, jau gali ieškotis vietos, kur numirti. Zuja elgetos, mokyklos nelankantys vaikai, pastarieji tampa Vakarų Afrikos šalių problema. Pamatę, kaip verčiasi vietiniai, pradėjome labiau vertinti tai, ką turime“, – nelinksmai pasakojo Justinas.
„Mauritanija – gerokai didesnė valstybė nei Lietuva, turinti tik truputį daugiau nei 3 milijonus gyventojų, o visą rytinę dalį užima Sacharos dykuma. Apgyvendinta retai, tad sudarė labai skurdžios šalies įvaizdis.
Devintojo etapo finišas buvo sostinėje Nuakšote. Šis miestas kiek didesnis už Vilnių, turi beveik vieną milijoną gyventojų. Purvinas, pilnas šiukšlių... Labai nedraugiškas turistams ir susidarė įspūdis, kad labai pavojingas. Gatvėmis laksto kaukėti vyrukai, dažno automobilio visi tamsinti langai, teko matyti šarvuotųjų mašinų“, – prisiminimais apie Nuakšotą dalijosi Justinas.
„Jame negalioja jokios eismo taisyklės. Retas kuris atkreipia dėmesį į šviesoforo signalą, eismas žiedine sankryža vyksta ir pagal laikrodžio rodyklę ir prieš ją. Visi automobiliai apdaužyti, į mus taip pat atsitrenkė vietinis. Padarėme kaip visi: susirodėme nykščiais, kad viskas gerai, ir važiavome toliau. Šią šalį puikiai apibūdintų vienas žodis: chaosas“, – pasakojo Justinas.
Malis ir jo sostinė Bamakas panevėžiečiams pasirodė gerokai draugiškesnis nei Mauritanija.
„Sostinėje Bamake praleidome tik pusdienį, dėl politinės situacijos stengėmės neužsibūti ir vakarop patraukėme Senegalo link. Prieš atvykdami į Bamaką jau žinojome, kad susidurti su teroristais jame – reali galimybė, todėl neketinome čia užsibūti. Per tą pusdienį Osvaldas rado daug Bamako panašumų su Kuba. Gatvėse grojo rami muzika, žmonės linksmi, vakarop matėme gatvės šokius“, – kalbėjo J. Leika.
Košmariškos nakvynės paieškos
„Sunkių momentų kelionėje buvo ne vienas... Ir ne du“, – paklaustas apie sunkiausias akimirkas, atsiduso J. Leika. Jam pritarė kolegos.
Osvaldas ilgai nepamirš pirmosios dienos Mauritanijoje, į kurią Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja keliauti dėl teroristinių „Al-Qaeda“ išpuolių.
„Važiuojant įtampa tvyrojo ore. Kiekvienas patikros punktas su ginkluotais kareiviais priminė apie grėsmę. Tą naktį nakvoti turėjome prie paplūdimio. Deja, be keturių varomų ratų ten nuvažiuoti neįmanoma. Pabandėme – nepavyko.
Nusprendėme riedėti iki kito ruožo pabaigos ir per parą įveikti dviejų dienų etapą. Pasiekėme Mauritanijos sostinę beveik sutemus. Miestas priminė chaosą, visi važiuoja kaip nori. Sėdėdamas šalia vairuotojo tik stebėjau, kad niekas neatsitrenktų, sėdėjau suprakaitavęs. Nežinau, kaip jautėsi Justinas, kuris tuo metu vairavo. Ieškojome, kur permiegoti. Apvažiavome kelis viešbučius, prie jų budėjo policija ar kariuomenė dėl teroristinių išpuolių grėsmės.
Jau visiškai sutemo, darėsi baisu. Mieste – daug žmonių. Ir sukosi mintys: o jeigu teroristai pamatys mus. Rekomenduojamų viešbučių kainos buvo 100 eurų. Ta „prakeikta“ įgimta savybė pataupyti neleido tiek suploti pinigų. Priartėjome prie ginkluotos policijos patikros posto, sustojome ir iškart užmigome. Komandos narys sunerimo naktį išgirdęs grupę žmonių šaukiant Alachą. Buvau labai pavargęs, todėl vėl užmigau“, – pirmąją nakvynę Mauritanijoje prisiminė Osvaldas.
Finišo link – būrys tautiečių
Ralyje, be panevėžiečių, dalyvavo dar keletas lietuvių komandų: Anglijos lietuviai, Šveicarijos lietuvių ir estų jungtinė komanda bei dar trys mūsų šalies ekipažai.
„Jei stovyklavietėje nesutikai lietuvio per pirmas 10 sekundžių, kai atvykai, tada dairykis iškeltos vėliavos. Šių metų ralyje dalyvavo net septynios komandos, kuriose buvo lietuviško kraujo. Visi kuo galėjo, tuo padėjo. Pajutome vienybę. Stovyklose net iškeldavome Lietuvos vėliavą!
Labiausiai susidraugavime su „LT Spirit“ komanda, kuri važiavo senu „Mercedes W123“ automobiliu. Paskutiniuose etapuose riedėjome kartu ir pažadėjome vieni kitiems, jei suges automobilis, jį atitempti iki finišo“, – apie tautiečių ekipas kalbėjo J. Leika.
„Apskritai kalbant apie dalyvius – tai buvo labai įvairi publika. Dauguma jų – brandaus amžiaus ar bent jau perkopę 40-metį. Turtingi dėdės varžėsi lenktynių kategorijoje, visi kiti – turistinėje klasėje. Manyčiau, kiekvienas, važiavęs ralyje „Budapeštas–Bamakas“, jau yra nuotykių mėgėjas“, – pridūrė Justinas.
Kokia prasmė?
Žygis baigėsi. Ir kas toliau? Ir apskritai – kokia jo prasmė? Smagiai praleistos atostogas?
„Norėjome susipažinti su Vakarų Afrikos kultūra, tai iš dalies pavyko. Pamatėme, kaip skurdžiai žmonės gyvena, kad į mokyklą eiti yra prabanga. Nustebino elgetaujančių alkanų vaikų būriai. Kitas didis tikslas buvo įrodyti, kad ir sena technika galima toli nuvažiuoti. Pirmas džiaugsmo pliūpsnis buvo, kai atvykome į starto vietą Budapešte.
Antras – kai įvažiavome į Afriką... O didžiausias buvo finiše... Mažai kas tikėjo, kad golfu galime taip toli nuvažiuoti. Net ir patys stebėjomės, kiek jis atlaikė“, – džiaugėsi J. Leika.
Anot, Osvaldo, suskaičiavus kelionės išlaidas tapo aišku, kad šis žygis – gana nebrangios atostogos. Pavyzdžiui, perpus trumpesnės su „viskas įskaičiuota“ atostogos Tenerifėje kainuotų panašiai, kiek šių vaikinų žygis.
„Tik ten negausi tiek adrenalino ir neprasilenksi su džipu, pilnų kaukėtų vyrų, nebus skriejimo visiška bekele dykuma, kai kryptį diktuoja tik kompasas“, – paaiškino O. Rokas.
Jam grįžti į įprastą gyvenimo ritmą nebuvo sunku: Osvaldas jau buvo pasiilgęs mokslo. Dėl to paskutinę dieną Gambijoje skyrė studijoms.
Ar norėtumėte kartoti žygį? Justinas neskuba atsakyti.
„Visų pirma reikia pailsėti, sudėlioti mintis galvoje... O tada žiūrėsime“, – šypsosi geros nuotaikos nestokojantis vaikinas.
Laurynui įstrigo tai, kad turėjo šansą važiuoti per Afriką į pietus ir matyti, kaip po truputį blogėja gyvenimo sąlygos, kaip keičiasi žmonės.
„Manau, šį kelionė mums padėjo labiau suprasti ir vertinti tai, ką turime. Be to, buvo labai smagu prisidėti ir prie ralio kilnių tikslų, perduoti mokyklai Kifoje, Mauritanijoje, mūsų surinktą labdarą: įvairius mokyklos reikmenis, dantų šepetukus, dantų pastą, akinius ir jų rėmelius“, – pasakojo L. Deveikis.
Beje, Londone architektų ir interjero dizainerių biure dirbančiam Laurynui po Afrikos žygio kolegos iškrėtė smagų pokštą: kol jo nebuvo darbe, kompiuterio klaviatūroje pasėjo žolės ir iki jam grįžtant ši spėjo sudygti. Klaviatūra buvo keistai apaugusi smulkiais daigeliais.
Į Lietuvą nebegrįžo ir įspūdingą kelią įveikęs golfas: po finišo panevėžiečiai jį dovanojo padėjusiems žmonėms.
„Kad ir koks smagus buvo šis nuotykis, labiau norėtųsi patirti ką nors nauja, nei pakartoti šį žygį. Kol kas jokių planų nėra, bet visi turime savo svajonių. Smagu, kai draugai prie jų prisijungia ir padeda jas įgyvendinti“, – tvirtino L. Deveikis.