Prieš keletą metų su kolegomis, vakarais sėdėdami pirtyje, svajodavom važiuoti automobiliu į Mongoliją. Tačiau rytais visi potencialūs keliautojai savo žodžius jau atsiimdavo. Vis tik su Donaldu kelionę suplanavome dar 2014 metų žiemą, tačiau tų pačių metų Rusijos agresija Ukrainoje mūsų planus stipriai pakoregavo.
Įvažiuoti automobiliu į Mongoliją galima tik iš Rusijos arba iš Kinijos. Kadangi įsivežti nuosavą automobilį į Kiniją yra praktiškai neįvykdomas uždavinys (ši šalis labai gina savo vietinius automobilių gamintojus ir yra sukūrusi sistemą, faktiškai neleidžiančią užsieniečiui į šalį įsivežti nuosavą automobilį, kad jis nebūtų parduotas Kinijos viduje), o į Rusiją važiuoti mes neturėjome absoliučiai jokio noro, tai nusprendėme, kad tolimiausias mūsų kelionės taškas šį kartą bus Uzbekistano sostinė Taškentas. O Mongolija palauks.
17000 kilometrų per mėnesį
Mudu su Donaldu nesame juknevičiai ar sunkvežimių vairuotojai, kuriems vairavimas – gyvenimo būdas. Todėl į kelionę automobiliu pirmiausia patraukėme trokšdami naujų įspūdžių ir kelioninės romantikos. Ilga kelionė automobiliu turi savotišką šarmą, žavesį, kuris paverčia tokią kelionę išsiskiriančią iš kitų.
O sklandžiai nuvairuoti automobilį ilgoje kelionėje iki galutinio taško ir sugrįžti atgal – tai savotiškas iššūkis, kuris mudu, mėgstančius vairuoti, irgi, be abejo, viliojo.
Kelionė išėjo labai įdomi – pamatėme daug skirtingų kultūrų, religijų, gyvenimo būdų kraštų, pervažiavome ne vieną gamtinę zoną, aplankėme visą būrį po pasaulį pasklidusių lietuvių. Tačiau apie tuos įspūdžius – kitame reportaže.
Šį kartą norėjau pasidalinti pastebėjimais apie vairavimą ir aplankytų šalių automobilinę kultūrą.
Važiuoti tokiu automobiliu buvo pakankamai rizikingas sumanymas, nes nemažoje dalyje mūsų apvažiuotų kraštų „Peugeot“ markė yra nežinoma arba beveik nežinoma ir gedimo atveju būtų labai sunku rasti atsarginių detalių. Tačiau čia pagiriamąjį žodį reiktų tarti lietuviškiems meistrams – keli patikrinimai, atlikti pas juos prieš kelionę, įrodė, kad vyrai atsako už savo žodžius, sakydami, kad automobilis techniškai tvarkingas ir važiuos patikimai. Ir jei ne vairavimo klaida, mes su automobiliu nebūtume turėję apskritai jokių techninių bėdų.
Per 31 dieną pervažiavome pirmyn ir atgal per 13 valstybių, trijose iš jų anksčiau nebuvome lankęsi nė karto. Iš viso nuvairavome 17218 kilometrų, maždaug po pusę atstumo kiekvienas. Taigi, per parą išėjo vidutiniškai 555 km.
Tačiau reikia pastebėti, kad mudu ne tik važiavome – daug laiko skyrėme ir pažintinei programai. Taigi, vairavimo patirtis išėjo nemenka. Beje, kelionėje, kaip vairuotojams, labai padėjo mūsų mokamų kalbų bagažas – tai, kad galėjome susikalbėti angliškai, prancūziškai, rusiškai, lenkiškai (šia kalba pavyko susikalbėti Irane) buvo didžiulis privalumas prieš grynai anglakalbius ar rusakalbius vairuotojus.
Keliai, automobiliai, vairavimo papročiai ir kuro kaina
Kadangi vis daugiau lietuvių vairuoja užsienyje savus ar nuomotus automobilius ir gali palyginti savo patirtį skirtingose valstybėse, tai manau, kad skaitytoją sudomins ir mūsų pastabos šiomis temomis.
Kelių tinklą aprašyti galima objektyviais statistiniais duomenimis, todėl palyginau kelis greitkelių tinklą apibūdinančius skaičius.
Neturint patikimų statistinių duomenų, automobilių parko kokybę nustatyti yra kebloka, todėl čia rėmiausi tik asmeniniais pastebėjimais ir vertinimais, ir požiūris čia gali būti subjektyvokas.
Dar daugiau subjektyvumo yra kelionėje pervažiuotų valstybių vairavimo kultūros vertinime. Tai susiję ir su mūsų pačių vairavimo kultūra, vairavimo patirtimi ir panašiais subjektyvizmais – juk kultūrinius dalykus matome per savo kultūrinį filtrą.
Kelias – kelionės pagrindas
Pirmiausia vairuotojui svarbus yra kelias, jo kokybė ir galimybė juo važiuoti patogiai ir saugiai.
Pamaniau, kad geriausia mano atveju būtų apskaičiuoti kelių ilgio ir valstybės ploto santykį (pastarasis infrastruktūrinis rodiklis aiškiai parodo, kaip šalyje išplėtotos „ūkio kraujagyslės“), o taip pat greitkelių ilgį padalinti ir gyventojų skaičiaus tam tikroje valstybėje.
Skaičiavimai parodė, kad iš kelionėje aplankytų trylikos valstybių šiek tiek daugiau nei Lietuvoje greitkelių, tenkančių vienam gyventojui, turi tik vengrai. Net artimiausi europiniai kaimynai – lenkai, slovakai, bulgarai pagal šį rodiklį atsilieka daugiau nei dvigubai.
Kitų kelionėje lankytų šalių statistika šiuo požiūriu labai liūdna – jos atsilieka nuo mūsų nuo kelių iki keliolikos kartų. Jei nagrinėsime kaip išplėtotas greitkelių tinklas ir kiek jų tenka valstybės teritorijos ploto vienetui, tai aiškėja, kad čia esame stiprūs europiniai vidutiniokai.
Lietuvą daugiau nei 2 kartus lenkia Vengrija, nežymiai – Lenkija ir Slovakija, atsilieka nuo Lietuvos – Bulgarija. Tačiau Azijos šalims su mumis ir Europa nėra kuo lygintis – jos atsilieka nuo kelių iki dešimties kartų.
Žvelgdamas į lentelę, turiu pripažinti, kad ji labai objektyviai atspindi situaciją, su kuria susidūrėme keliaudami automobiliu. Kuo skaičiai didesni, tuo geriau jautiesi kaip vairuotojas ir keliautojas. Kuo statistika prastesnė, tuo keliavimas automobiliu sudėtingesnis. Taigi, skaitytojas, paanalizavęs šią lentelę, gali susidaryti pakankamai išsamų vaizdą apie sąlygas mūsų aplankytuose kraštuose.
Atskira istorija – kuro kaina
Kiekvienam vairuotojui svarbu, kiek jo piniginei atsieina nuvažiuoti šimtą kilometrų. Kadangi mums teko važiuoti ir per Europos kampą, ir per Mažąją Aziją, ir per naftos ištekliais turtingas Artimųjų Rytų ar Vidurio Azijos šalis, tai patirtis labai spalvinga.
Ruošdamiesi kelionei ir planuodami biudžetą ieškojome internete informacijos apie kuro kainas skirtingose valstybėse, tačiau patikimos informacijos rasti sunku. Jei europinės valstybės savo kainas skelbia kone realiu laiku, tai to nepasakysi apie kitas. Mūsų rasta informacija apie kuro kainas kai kada būdavo visai neaktuali (tas pats, beje, pasakytina ir apie valiutų kursus).
Kelionės metu mūsų nuosavu sprandu išbandytos kainos pateiktos lentelėje. Tačiau naftos kainų kritimas jas jau stipriai pakoregavo Europoje į mažąją pusę, o naftą išgaunančiose šalyse atsisakant subsidijavimo, jos galėjo netgi kilti.
Prieš mums išvažiuojant į kelionę daug kas sakė, jog kai kur mūsų lauks žemos kokybės dyzelinis kuras, „papjausiantis“ mūsų Saulės variklį. Aišku, nepylėme kuro iš kiekvienos bačkos, stovinčios pakelėje, tačiau ši nelaimė mus aplenkė. Tik Irane degalinėse visi stebėdavosi, kad stojame į sunkvežimių eilę ir skubėjo rodyti „teisingą kryptį“ benzino pompos link.
Kita pasakojimo dalis – tolimesniuose straipsniuose.