Tačiau taip, pasirodo, buvo toli gražu ne visada. Valdas Valiukevičius, „Lietuvos metų automobilio 2022“ rinkimų komisijos narys, neseniai drauge su leidykla „Terra Publica“ išleidęs knygą „Benzingalviai“, prisiminė atvejus, kai naujutėliai automobiliai tikrinant jų gerumą komisijos narių buvo sužaloti ne šiaip, vos vos, bet ir nepataisomai.
Situacijos – pačios įvairiausios. Nuo „stogo“ visiškai nepavojingoje vietoje, iki gelbėjimo darbų iš jūros bangų.
Nuotykiai bandymų trasose
Galiu pasakyti, kad per tą ketvirtį amžiaus dauguma automobilių atvažiuodavo iki finalo visiškai sveiki. Tokie pat gražūs kaip ir pradžioje. Vis dėlto vienas kitas buvo sužalotas.
Vienais metais žvyrkelyje šalia tuomečio „Villon“ viešbučio ant stogo atsigulė „Nissan Maxima“. Tai buvo neįtikėtina avarija. Automobilį vairavo pats ramiausias, vyriausias mūsų komisijos narys Juozas. Jis niekada nedalyvaudavo jokiose automobilių varžybose, niekada nesistengė demonstruoti savo vairavimo gebėjimų, buvo tiesiog pastovumo, patikimumo simbolis.
Kai mažas šunėkas apverčia didelį automobilį...
– Kažin, ar verta prisiminti vos ne prieš du dešimtmečius nutikusį įvykį, – dar kartą perklausia manęs kolega, žurnalistų autoklubo narys Juozas Mažeikis. – Jei, sakai, verta, slėpti nėra ko.
Tąsyk gražią lapkričio pabaigos dieną teko testuoti „Nissan Maxima“ automobilį. Iš „Autoekspreso“ redakcijos kiemo jį išvairavome dviese: įsiprašęs kolega Marius įsitaisė šturmano kėdėje. Magistrale Vilnius–Panevėžys greitai pasiekėme dabartinę „Transekspedicijos“ buveinę, o nuo ten pasukome į tuomet dar žvyrkelį, vinguriuojantį nuo Mažosios Riešės link Sudervės, atsiremiantį į Sudervės–Maišiagalos kelią.
Jokiomis ypatingomis savybėmis nepasižymintį, tačiau man labai gerai pažįstamą, nes juo važinėjau ir dabar dar važinėju į sodą. Ką tik, dideliam šiuo keliu važiuojančiųjų džiaugsmui, buvo pravažiavęs greideris. Važiuojam su Mariumi, pravažiuojam pirmą, antrą posūkį, tiltą per melioracijos griovį. Ir staiga iš už skardžio tiesiai į kelią iššoka palaidas kaimo šunėkas, gero šuns vardo nevertas... Skalydamas tiesiai po ratais... Visgi, gyvas daiktas, gaila... Instinktyviai metu vairą į kairę, regis, šunėko nekliudė automobilio ratai, tačiau sugrąžinti keturratį ant šviežiai nugramdyto kelio nėra paprasta.
Pavyksta išvengti suktuko, bet priekinis dešinys ratas kabina patį kelkraštį, už kurio nemenkas skardis... „Maxima“ gula ant šono ir pamažu supasi. Kabėdamas ant saugos diržų dar spėju perklausti Mariaus: „Kaip tu?“ ir mašina gula ant stogo. Taip tyliai ir ramiai, kad iššauna tik šoninės oro saugos pagalvės, nedūžta nė vienas langas, išskyrus galinį, kurį sugurina atsidaręs ir į jį įsirėmęs bagažinės dangtis...
Atsisegam saugos diržus, atsidarom kiekvienas savo dureles ir išlendam į lauką. Vaizdelis, juolab nuotaika – labai nekokie. Belieka guostis, jog nepatyrėm jokio įbrėžimo, nekalbant apie sunkesnes pasekmes. Džiaugiamės, kad nereikia pasakoti apie avarijos priežastis atvykusiam kelių policijos ekipažui. Mat tas pats šunėkas pakartoja tą patį gerai išmoktą manevrą – iš griovio puola ir pareigūnų automobilį. Tik jie jau buvo jau bemaž sustoję...
Kvailiausias ir galėjęs turėti daug didesnių pasekmių eismo įvykis per visą mano nemenką vairuotojo stažą nuo pat 1972-ųjų. Kokio velnio nepaspaudžiau stabdžių, kokio bieso gelbėjau to šunėko gyvybę, į pavojų statydamas savo ir draugo? Tačiau apmąstymams tokiais atvejais teduota tik akimirka, o gal net ir mažiau.
Aiškindamasis įvykio aplinkybes su Estijos „Nissan“ atstovybės darbuotojais, pateikusiais automobilį geriausiojo rinkimams Lietuvoje, sužinojau, jog tai jau antras jo „stogas“. Pirmasis ištiko garsiojoje „Auto24ring“ trasoje Pernu mieste (Estija), kai automobilį bandė garsus lenktynininkas ir kai „Maxima“ odometras nerodė nė tūkstančio kilometrų ridos.
Estai tikino, jog ant puraus, ką tik sugreideriuoto žvyrkelio automobilio nepavyko suvaldyti todėl, kad nusimontavo jo dešinės pusės priekinio rato padanga. Galbūt, tačiau greitis buvo ne daugiau kaip 80 km/val. Nevertėjo gelbėti šunėko? Tikriausiai. Juolab, kad už gyvūnų saugojimą medalio taip ir negavau...
„Mersedeso“ bandymai pelkėse
Kitas nelaimingas atvejis nutiko Šilutės rajone. Komisijos narys Jonas į griovį paguldė „Fiat Bravo“. Tai nutiko ne dėl didelio greičio, veikiau, gal dėl blogų oro sąlygų, Jono nepatirties vairuoti prastu oru. Automobilis tik pavirto ant šono, bet daugiau nieko blogo jam nenutiko.
Labiau Jonas pasižymėjo kitais metais ir su kur kas brangesniu automobiliu. Tuomet bandymai vyko Trakų rajone. Oras buvo tradiciškai drėgnas, niūrus – tikras ruduo. Miško keliukai šlapi, dėl to jais važiuodavome tik su visureigiais. Bet Jonas nutarė, kad naujasis E klasės „Mercedes-Benz“ gali pravažiuoti visur. Ir panoro palėkti savo gimtosiomis apylinkėmis.
Vakarėjant visi automobiliai susirinko į bazę „Slėnio“ kempinge. Pasigedome vienintelio Jono ir „Mercedes-Benz“. Tada išgirdome jo pagalbos šauksmą. Telefonu jis bandė nupasakoti vietą, kur užklimpo. Sėdau į „Toyota Land Cruiser“ ir ėmiau jo ieškoti. Sekėsi nekaip.
Važinėjau šlapiais miško keliukais pirmyn ir atgal, kol galiausiai pamačiau. Tai buvo neįtikėtina – prasibrovęs labai prastu miško keliu iki laukymės, Jonas išvažiavo į nuo lietaus patežusią pievą ir čia, proskynoje tarp medžių, užklimpo. Gelbėjimo operacija truko ilgai. Nors „Land Cruiser“ pelnytai vadinamas bekelės dievu, tačiau dievybę demonstruoti jam sekėsi nelengvai.
Siauroje miško proskynoje įstrigusį „Mersedesą“ buvo sunku vaduoti iš purvo nelaisvės. Baiminomės sužaloti brangų automobilį, pažeisti kėbulą ar dugno apsaugas. Norint išvažiuoti su juo iš tos makalynės, tamsoje teko kirsti krūmus. Jonas smarkiai užsimoja ir kirvis trinkteli į prabangiąsias „Mercedes-Benz“ dureles... Mano viduje viskas užvirė. Nedaug trūko, kad tuo kirviu būčiau kaukštelėjęs kolegai. Susilaikiau. Mašiną išvadavome. Aišku, nukentėjo dugno apsaugos. Teko aiškintis ir atsiprašinėti platintojų.
Dar vieną cirką iškrėtė Mindaugas. Stovykla vyko pajūryje. Tais laikais žiemos metu dar buvo galima važinėti paplūdimyje. Tad Šventosios paplūdimyje, šalia senojo uosto, surengėme foto-video sesiją. Juk gražu, kai galingi automobiliai lekia pajūriu. Taigi kolega Mindaugas įsijautė. Sukdamas ratus vis labiau artėjo prie vandens ir vienas kartas buvo lemtingas. „Hyundai“ dviem ratais smuktelėjo į minkštą smėlį, automobilis ėmė klimpti. Lyg to būtų buvę maža, atsirado ir vietinė policija. Smagu, kad pareigūnai buvo geranoriški ir mus suprato.
Kiškis žuvo miške
Druskininkų stovykla paprastai baigiasi šeštadienį. Vakarop išgeriame po bokalą alaus ir sekmadienį išsimiegoję keliaujame namo. Tačiau tą sekmadienį kolega Renaldas vis nerimo, nes labai norėjo pabandyti kiškiu vadinamą „Nissan Qashqai“. Pasiprašė valandėlei automobilio ir išlėkė su juo Grūto link. Po keliolikos minučių sulaukiau Renaldo skambučio: „Čia mums truputį avarija nutiko.“
Nulekiu į nurodytą vietą ir matau: stovi vargšas kiškutis sužalotu snukučiu, smarkokai sužalotu, šalia stovi kur kas labiau nukentėjęs „Opel Calibra“ – nes juk labai senas automobilis. Aplink trypinėja sumišę vietiniai vyrukai. Pasak Renaldo, išsukęs iš posūkio miško keliuke jis neturėjęs kur dėtis, nes jo puse riedėjęs minėtasis opelis. Vyrai vietiniai, važiavo namo, gal buvo įpratę, kad tas keliukas visada tuščias. Vėliau technikos ekspertai nustatė, jog automobilis neremontuojamas. Laimei, nuostolius padengė draudimas.
Draudimas ir kitąsyk patyrė išlaidų. Komisijos narys po dienos darbų vakare užsuko į BIG prekybos centrą Vilniuje ir manevruodamas automobiliu „Ford S-Max“ aikštelėje kliudė koloną. Suprantama, buvo tamsu, kolega pavargęs, susirūpinęs pirkiniais.
Tai tik keli epizodai iš labai nedaug autoįvykių, kurie nutiko su „Metų automobilio“ dalyviais. Per 23 metus konkurse dalyvavo apie 700 automobilių, o nukentėjo ne daugiau kaip dešimt.
Pelkėse ir smėlynuose
Žinoma, pamestų posparnių, įbrėžtų ratlankių ir panašių smulkių sužalojimų kartais būdavo. Ypač žiaurūs bandymai tekdavo visureigiams. Konkurso pradžioje dalyvaudavo gan daug visureigių. Tiesiog tais laikais tokios paskirties automobilių buvo gaminama gana daug. Tad šių mašinų bandymus rengdavome kariniuose poligonuose – Rūdininkų ar Pabradės giriose.
Visureigių bandymų trasas ruošdavo visureigių sporto entuziastai Merkys Saukevičius, Šarūnas Paliokas, Vaidotas Marozas ir kiti. Tad trasos nebūdavo vaikiškos – nauji visureigiai po bandymų grįždavo be posparnių, dugno apsaugų ir kitų plastikinių detalių. Iš viso to patyrėme neišdildomų įspūdžių, pridarėme daug gražių nuotraukų, parengėme puikių televizijos reportažų. Buvo įdomu mums, buvo įdomu skaitytojams ir žiūrovams. Gal dėl to prekybininkai labai smarkiai ir nepyko.
Nugalėtojai – lapkričio pabaigoje
25–ąjį kartą organizuojamų „Lietuvos metų automobilio“ rinkimų finalas numatytas lapkričio 27–ąją dieną, Vilniuje. Finale paaiškės, kuris iš paskelbtų septynių geriausių automobilių pelnys garbingą titulą, o taip pat paaiškės ir tokių nominacijų, kaip „Tautos automobilis 2022“, „Metų miesto visureigis“ ir kitų nugalėtojai.
Septyni finalininkai, pretenduojantys į geriausio metų automobilio vardą, yra šie: „Audi e-tron GT“, „Ford Mustang Mach-E“, „Hyundai IONIQ 5“, „Hyundai Tucson“, „Mercedes-Benz C klasė“, „Nissan Qashqai“, „Škoda Enyaq iV“.