– Prisistatykite.
– Esu ne tik mechanikas, bet ir šiek tiek susijęs su lenktynėmis – esu prisidėjęs prie automobilio ruošimo visų žinomoms Palangos lenktynėms. Su komanda esame pasiruošę ir bandome savo jėgas šitoje srityje – lenktyniavime įprasminame savo žinias ir išbandome sugebėjimus.
– Ar nuo vaikystės svajojote apie automobilius?
– Manau, kiekvienas tokią svajonę puoselėja, bet laikui bėgant ji pasisuka kažkuria linkme. Ji transformuojasi į kažkokį rezultatą.
– Bet norėjote būti mechanikas ar vairuotojas?
– Vairuotojas.
– Vairuoti bet ką?
– Sunkvežimį. Vaikystėje buvo pirmoji akistata su dideliu automobiliu, kuris padarė įspūdį. Tai buvo rusiškas „Kamaz“. Kai atvažiavo, aš supratau, kad noriu būti vairuotoju, gal būdamas 5 metų amžiaus.
– Bet nuo 5 metų daug kas pasikeičia. Kodėl jūs likote su ta svajone?
– Technika visuomet traukė, metams bėgant supratau, kad tai yra mobilumas, veržlumas, taupantis laiką, ir be technikos to pasiekti neįmanoma. Ankstyvoje paauglystėje turėjau mopedą, po to – motociklą. Technika mane supo visą laiką. Įsitraukiau į jos pinkles. Kartais sakau, kad technika mane pasirinko. Dabar neįsivaizduoju, ką aš galėčiau daryti.
– Ar jums sekėsi, jums padėjo tėtis ar broliai, gal mechanikų aplinka buvo?
– Didžiausias nuopelnas – aplinkos. Mačiau aplinkinius, kurie tuo užsiima. Norėjosi pasiekti jų tobulumo lygį. To siekiau galbūt net nežinodamas – norėjosi sužinoti kuo daugiau, noras gauti informacijos ir vedė į priekį. Prieš 20 metų nebuvo interneto, sužinodavai viską tiesiog iš aplinkos.
– Jūs matėte dėdes, kaimynus, matėte juos vairuojančius didelius automobilius. Jums tai darė įspūdį? Kalbėdavote su tais vyrais apie jų darbą?
– Didžiausią įspūdį darė kaimynų kompanija, kuri buvo visiškai nutrūktgalviška, turėjo motociklų, kurių pusė net nevažiuodavo. Jie būdavo tepaluoti, nagrinėjo dėsnius – galbūt tai ir buvo arčiausias atstumas iki technikos, kuris užkabino. Taip ir įklimpau į techniką iki ausų.
– Filmuose daug stereotipų – juose rodo daug automobilių, baikerių ir t.t., o kur technika, ten ir gražios merginos. Ar taip yra ir realiame gyvenime?
– Realiame gyvenime merginos mėgsta greitus automobilius, todėl dalis tiesos tame teiginyje yra. Aplink garažą jos nesisukioja, bet iš aplinkinių matosi – kas turi geresnę mašiną, yra didesnė tikimybė turėti gražesnę merginą.
– Yra tiesioginis ryšys?
– Tam tikrais atvejais yra, bet aš nemanau, kad realiame gyvenime ta proporcija išlieka. Merginos, manau, renkasi pagal žmogiškąsias savybes, ne tik pagal automobilį. Bet kokiu atveju yra visko.
– Kai jūs važiuojate su senu „VW Jetta“ ir kai važiuojate su „tiuninguotu“ gražiai apipavidalintu lenktyniniu automobiliu. Ar merginos atsisukinėja gatvėje antruoju atveju?
– Gatvėse lenktyniniu automobiliu nevažinėjame. Bet kokiu atveju, automobilis, kuris priverčia atsisukti, pažiūrėti – traukia dėmesį ir tikimybę, kad mergina susižavės jūsų automobiliu yra ganėtinai didelė. O jei su gelda važiuoji, kas ten gali atkreipti dėmesį, policija nebent.
– Kokį automobilį jūs vairuojate?
– „BMW“
– Jūs esate ta liūdnai pagarsėjusi vairuotojų grupė?
– Ne, aš tai grupei nepriklausau, važinėju tvarkingai, pagal taisykles.
– Nepadeginate padangų?
– Padeginu trasoje, jei toks noras neatsiranda, o šiuo metu kasdieniame gyvenime – ne.
– Ir neišvažiuojate 3 nakties kažkur papaišyti saulių apleistoje automobilių aikštelėje?
– Ne, šiuo metu ne. Bet būdavo laikai, kai tai tekdavo daryti, tai – dar vienas gyvenimo etapas. Didžiąją dalį nuopelnų už tai, kad esu mechanikas, galėčiau skirti tam potraukiui ir automobilizmui, nutrūktgalviškumui, kuris mane lydėjo tuo metu. Tik išsilaikęs teises ir nusipirkęs automobilį pradedi domėtis, kas slypi giliau po variklio dangčiu – ne tik variklis, bet ir pavarų dėžė, ir sankaba, ir transmisija.
– Ar automobilis turi sielą?
– Turi. Automobilio siela gali priklausyti, manau, nuo savininko sielos. Manau, kad jie dalinasi.
– Tavo tiesioginis darbas yra ruošti lenktyninius automobilius ar atlenkinėti skardas, kad galima būti auto pardavinėti Marijampolės turguje?
– Mano darbas yra prižiūrėti automobilius, t. y. užtikrinti, kad jie tvarkingai važiuotų, veiktų stabdžiai, būtų laiku pakeisti tepalai, veiktų važiuoklė – viskas, kas susiję su eksploatacija. Mechaniko darbas – nustatyti gedimus ir juos šalinti. Aišku, kai klientas to paprašo. Savavališkai to nedarome.
– Gali suremontuoti bet kurį automobilį?
– Praktiškai – taip, bet labai į kraštutinumus nenorėčiau nukrypti. Priklauso nuo gedimo – reikia įvertinti visą situaciją, bet vadovaujuosi tokia logika, kad jei labai specifinis darbas, reikia jį atiduoti tos srities profesionalui. Tarkim, jei kažkoks mįslingas automatinės pavarų dėžės gedimas, geriau rekomenduoju profesionalą, kuris tą dėžę gali sutvarkyti. Arba kuro sistemos gedimas – purkštukus galima vežti profesionalams arba kliautis savo patirtimis. Bet aš rekomenduoju profesionalus.
– Tiki senomis legendomis, kad vokiškas automobilis yra vokiškas, ne koks prancūziškas?
– Aš sutinku su teiginiu, kad vokiška kokybė yra vokiška.
– Ar kiti automobiliai genda dažniau?
– Automobilis, gal ypač prancūziškas, yra sukurtas trumpesnei eksploatacijai, negu vokiškas. Imant visumą, aš esu už vokišką kokybę – būtent jie turi tą patikimumą. Jį lengviau suremontuoti, mažiau plastmasinių detalių, patvaresnė konstrukcija.
– Ar teko kada nors remontuoti automobilį, kuris yra beviltiškas, bet jį reikia sudėti taip, kad būtų galima parduoti brangiai?
– Ko gero, neteko. Su tokiais žmonėmis labai atsargiai dirbame, nes toks automobilis gali būti net šiek tiek pavojingas, gali būti ne visai saugus. Tokių sprendimų nedarome, orientuojamės į kokybę. Aišku, jei žmogus prisiima visą atsakomybę kažkokią dalį pakeisti ne visai nauja, įdėti seną stabdžių trinkę yra tekę. Gal nedažnai, bet darome, jei žmogus reikalauja.
Parengė Dalia Smagurauskaitė.