Plonytė riba tarp keisto ir išskirtinio: 10 neįprastų automobilių

Teiginys, esą visos mašinos dabar atrodo vienodos, gal ir turi kokį tiesos krislą. Prisiminus senus – arba ne tokius senus, sovietmečio, laikus, kai ir tų automobilių nebuvo tiek daug, nei tokių įvairių, atskirti zaporožietį nuo moskvičiaus tikrai nebuvo sunku.

Užsienyje klasikiniai bei retro automobiliai dabar irgi vertinami dėl savo originalios išvaizdos.

Bet iš tiesų šiandieninių automobilių gamintojų produkcija kažin ar dar galėtų būti įvairesnė. Ir ne tik savo dizainu. Elektromobiliai, hibridai, net vandeniliu varomos transporto priemonės – rinkis, kokią nori!

Taip pat yra automobilių, kurių kelyje tikrai nesupainiosi su jokiais kitais. Priklausomai nuo skonio, juos galima apibūdinti visaip: unikalūs, kūrybiški, net fantastiški. Ir jau tikrų tikriausiai išskirtiniai.

„BMW i3“

Elektromobilį galima pagaminti bet kokį, koks tik šaus į galvą, geriausias to įrodymas yra „BMW i3“.

Tiesą sakant, susidaro įspūdis, jog, kurdami šią mašiną, BMW inžinieriai sumanė iš naujo išrasti ratą. Automobilis kimšte prikimštas visokiausių išmanių technologijų, be to, galima pasirinkti visiškai elektrinį modelį arba su papildomu varikliu-generatoriumi.

Salonas – šviesus ir erdvus, be centrinio tunelio. Didelio automobilio įspūdį dar labiau sustiprina aukšta sėdėjimo padėtis, nors turint omenyje „BMW i3“ proporcijas, tai tikras kresnulis – jo užpakalinės durys tėra pusinės.

Kita vertus, ne tokia jau ši mašina ir ankšta, jeigu joje atsiranda vietos papildomam varikliui, labai praverčiančiam tolimesnėse kelionėse.

Išoriškai labiausiai į akį krentantis „BMW i3“ bruožas, aišku, yra stilingas, bet keistokas eksterjeras. Tokį arba įsimyli iš pirmo žvilgsnio, arba pradedi nekęsti, bet tikrai neužmiršti!

„Cadillac ELR“

Dar vienas elektrinis automobilis, kuris jokiu būdu nebūtų galėjęs atrodyti taip, kaip atrodo dabar, jei turėtų įprastą benzininį variklį.

Sukurtas panaudojus „Chevrolet Volt“ platformą, šis kadilakas turi galingą elektrinį variklį ir papildomą variklį-generatorių. Bet, skirtingai nei „BMW i3“, nėra panašus į Paryžiaus katedros kuprių.

Tikras gražuolis žvelgiant iš šalies, „Cadillac ELR“ taip pat pripažintas ir turintis vieną gražiausių bei kokybiškiausiai įrengtų interjerų iš visų dabar gaminamų automobilių.

Parduoti siūloma baisiai nedaug šių mašinų – iš dalies ir dėl didelės „Cadillac ELR“ kainos – taigi jų savininkai gali didžiuotis įsigiję gana retą transporto priemonę.

„Citroen C4 Cactus“

Tokį automobilį galėjo sukurti tik prancūzai. Kiekviena jo detalė apgalvota ir dar kartą pergalvota, ir rezultatas išėjo labai neįprastas. Pavyzdžiui, durys su oro „pūslėmis“, apsaugančiomis mašinos korpusą. Arba keleivio oro pagalvė, sumontuota stoge.

O „kaktuso“ modeliuose su automatine transmisija priekinės sėdynės virsta vientisu suolu.

Koks nors kitas gamintojas galėjo padaryti „Citroen C4 Cactus“ pernelyg mergaitišką, žaislinį ar neskoningai retro (dėl tos vientisos priekinės sėdynės), bet prancūzai kažkaip sugebėjo nuo konvejerio paleisti futuristiškai stilingą produktą.

„Lada 2131“

Mums tai kas – mes pripratę, tačiau apie automobilius rašantys užsienio žurnalistai niekaip nepaleidžia vargšelės lados iš visokiausių topų bei reitingų.

Kai „Lada“, dar vadinama „Niva“, tik atsirado – o tai nutiko tolimaisiais 1977-aisiais – jos dizainas buvo net labai modernus. Galbūt dėl to per pastaruosius dešimtmečius šis tariamas džipas visais varomaisiais ratais tapo savotiška kultine transporto priemone tarp ano meto automobilių pramonės, dažnai apibūdinamos ironiška fraze „sovietinė technika mėgsta smūgius“, gerbėjų.

Sarkazmas sarkazmu, tačiau „Niva“ būtų galima drąsiai laikyti vienu pirmųjų kompaktiškų krosoverių, nes automobilis tikrai ganėtinai striukas, kad juo būtų galima laviruoti siauromis mūsų miestų gatvėmis.

Na, o tiems šių mašinų gerbėjams, kuriems reikia masyvesnių matmenų, „Lada“ siūlo modelį 2131 – mažumėlę netašytai pailgintą originalaus „džipuko“ versiją su akivaizdžiomis papildomo metalo lakšto sudūrimo žymėmis ant stogo bei kirilica užrašytu pavadinimu ant šonų. Nei pridėsi, nei atimsi – gryna sovietinė egzotika!

„Lincoln MKT“

Sukonstruotas priekinių varomųjų ratų „Ford Flex“ pagrindu, „Lincoln MKT“ yra kažkas tarp limuzino (jis, šiaip ar taip, modelių linijoje pakeitė „Town Car“), katafalko (į kuriuos mašina tikrai kartais perkonstruojama) ir besišypsančio banginio (tik pažvelkite į tas radiatoriaus groteles!).

Gal „Lincoln MKT“ ir ne gražuolis, bet kito panašaus turbūt nė su žiburiu nerasite. Be to, jeigu kam nors reikia erdvaus automobilio keleiviams komfortiškai vežioti, MKT idealiai tiks.

„Porsche 911 Targa“

Šis automobilis ne tiek keistas, kiek neįprastas. Įsivaizduokite firminį sportinį poršą su varikliu ten, kur daugelis automobilių savininkų vežiojasi atsarginę padangą ir kitą bagažą, su nučiuožusiu stogu. Beje, tiesiogine to žodžio prasme.

Mašina sukonstruota taip, kad jos kėbulas primintų firminį „Porsche“ užpatentuotą „targa“ kėbulą (pusiau kabrioletą, kai nusiima tik dalis stogo – iki už sėdynių sumontuoto skersinio). Tačiau dabartiniai kompanijos inžinieriai, matyt, pamanė, kad vairuotojui nuiminėti stogą ir susipakuoti pačiam, rankiniu būdu, kaip tai buvo daroma anksčiau, nepatrauklu, taigi visiškai automatizavo sistemą.

Aiškinti, kaip dabar atrodo „Porsche 911 Targa“ stogo nuleidimo procesas, bergždžias reikalas – šį futuristinį spektaklį reikia pamatyti patiems.

Vienintelis trūkumas: visa ši technikos magija prideda prie bendro automobilio svorio papildomus 110 kg.

„Smart Fortwo“

Ne visur yra mažytėlaičių miesto automobiliukų poreikis. Pas mus net ir didmiesčiuose yra pakankamai erdvės ir pasisukioti, ir rasti vietą mašinai pastatyti. Tačiau svarbiausia ne tai, o vyraujanti nuomonė, jog maži automobiliai yra pigūs – ir ne gerąja prasme.

Bet „Smart“ tai negalioja. Mašiną, sukurtą visiškai rekonstruotos užpakalinių varomųjų ratų platformos pagrindu, galima įsprausti į praktiškai bet kokį tarpelį.

O apsisukti „Smart Fortwo“ beveik pakanka tiek vietos, kiek užima jo metamas šešėlis. Bet konstruktoriai taip sumaniai išnaudojo vidinę erdvę, jog važiuojant smartu atrodo, kad sėdi visiškai normaliame automobilyje.

Trumpai tariant, „Smart Fortwo“ smagu važinėtis, o jeigu jums nelabai sekasi pasistatyti transporto priemones, ši mašina gerokai palengvins gyvenimą.

„Tesla Model S“

Automobilių pasaulis dar nepriėmė bendro sprendimo, ar Elonas Muskas yra genijus, ar priešingai. Tačiau niekas nedrįs ginčyti, jog šis inžinierius bei išradėjas sukūrė unikalų standartinio dydžio elektra varomą sedaną.

Prifarširavęs mašiną puse tonos baterijų ir pasirūpinęs, kad jos išspaustų iki 700 AG, E. Muskas veiksmingai užčiaupė visus skeptikus, netikėjusius, jog elektromobiliai gali būti ir ekologiški, ir tokie pat galingi, kaip aplinką teršiančios mašinos.

Nors kai kas mano, kad visos tos kvapą gniaužiančios technologijos, panaudotos kuriant „Tesla Model S“, galėjo būti sudėtos ir ne į tokį konservatyvų kėbulą, kokia prasmė ginčytis, kai naujasis „Tesla Model X“ nė šio „trūkumo“ nebeturi?

„Toyota Mirai“

„Toyota“ labai rimtai žiūri į vandenilį kaip ateities degalus, todėl ir sukūrė „Mirai“ – visavertį „fastback“ kėbulo sedaną, „girdomą“ ne benzinu ar dyzelinu, o labiausiai visatoje paplitusiu cheminiu elementu. Mašinos variklis į aplinką išmeta ne anglies dvideginį, smalkes, angliavandenilius, benzeną, šviną ir kitą bjaurastį – tik vandenį.

Nepaisant ekologiškumo, žvelgiant iš šalies „Toyota Mirai“ atrodo gana groteskiškai. Užtat iš vidaus – net labai futuristiškai, kaip ir dera transporto priemonei, turinčiai vesti visą automobilių pramonę į bešvinę ateitį.

Aišku, kaip visada, greta įspūdingų privalumų neapsieinama ir be trūkumų. Šiuo atveju bene didžiausias jų – vandeniliniai automobiliai pasiutiškai brangūs. Naujas „Toyota Mirai“ jums atsieitų apie 86500 eurų.

„Volkswagen XL1“

Kai kurie automobilių gamintojai atgaivą širdžiai randa konstruodami „Formulės-1“ bolidus, o kiti – kurdami tokias mašinas, kaip XL1.

„Volkswagen“ sugebėjo sukonstruoti nepaprastai ekonomišką elektra pakraunamą hibridą, varomą 47 AG dviejų cilindrų dyzeliniu ir 27 AG elektriniu motorais. XL1 aerodinaminio pasipriešinimo koeficientas – 0,19, taigi 97 km per valandą greitį jis pasiekia per 12,7 sekundės.

Maksimalus jo greitis elektroniškai ribojamas iki 160 km per valandą, o jei nebūtų ribojamas, hibridas skrietų 200 km per valandą greičiu. Tik 795 kg sveriantis „Volkswagen XL1“ važiuodamas vien elektriniu režimu gali įveikti 35 km.

Apibendrinus, tai žema, agresyvaus dizaino sportinė mašina, galbūt įspūdingiausia iš visų, sukurtų pastarąjį dešimtmetį. Ir nors technologiškai ji galėtų drąsiai lygintis su vadinamaisiais superautomobiliais, „Volkswagen XL1“ kūrėjų tikslas buvo visiškas ekonomiškumas, o ne maksimalus greitis.