„Keturi ratai": Tampate Afrikos ekspertu. Kelinta tai jūsų kelionė?
Audrius Sutkus: Pats save pagaunu, kad apie Afriką žinau vis daugiau ir daugiau. 2009 metais aplankiau Tunisą ir Libiją. 2013 metais pirmą kartą aplankiau Maroką, Mauritaniją, Senegalą ir Gambija. Šiais metais jau trečiąsyk išvykau į Afriką. Aplankiau dar neregėtas šalis: Malį, Gvinėją ir Dramblio Kaulo Krantą.
4R: Kas traukia į šį žemyną?
A. S.: Sakoma, kad Afrika arba atstumia, arba labai traukia. Traukia kitokios kultūros, žmonių elgesys, religijų atspindys žmonėse. Labiausiai traukia spalvos: besikeičianti odos spalva, gražėjanti gamta, natūralumas važiuojant Afrika žemyn.
Čia susimąstai, kad gal be reikalo mes esame tokie sterilūs, tvarkingi, punktualūs, gyvename taip sudėtingai. Ten viskas kur kas paprasčiau. Jie neturi metų laikų, ten visuomet yra vasara, dėl to jie niekada neskuba nudirbti sezoninių darbų, jiems nereikia pasiruošti žiemai, vasarai - jie visur visada suspėja niekur neskubėdami.
4R: Kokį maršrutą pasirinkote šįsyk ir kodėl?
A. S.: Norėdamas patekti į tikrą Afriką, neišvengiamai turi įveikti Pietų Europa vadinamą Maroką ir jau lankytą skurdžią Mauritaniją. Malį pasirinkome todėl, kad dėl siautėjančių karų į jį vis sudėtingiau patekti. Gvinėją - nes ji yra kavos, kakavos ir ryžių sostinė Afrikoje, taip pat pirmoji pakeliui pusiau katalikiška šalis. Dramblio Kaulo Krantas - egzotiškas pavadinimas, apipintas legendomis apie spartų šalies progresą.
4R: Ar labai didelis skirtumas tarp Afrikos valstybių? Juk paprastam žmogui Afrika atrodo kone viena valstybė. Jos įvaizdžio stereotipas toks: čia karšta, purvina, skurdu ir pavojinga, čia gyvena vien juodaodžiai.
A. S.: Afrikos šalys panašios tik dėl to, kad dauguma kalba prancūziškai, nors Gambija yra angliakalbė. Iš tiesų visos šalys yra labai skirtingos. Maroke ir Mauritanijoje žiemos naktimis gali būti net minusinė temperatūra. Važiuojant žemiau - vis karščiau.
Purvas yra savotiškas stereotipas. Afrikoje yra labai apsileidusių provincijų, skurstančių šeimų, bet tikrai daug pažengusių ir išsilavinusių žmonių. Kai esi Afrikoje, nebelieka juodaodžių, tiesiog vis labiau pastebi baltuosius ir save veidrodyje, o juodaodžiai tampa įprastu dalyku.
Kuo žemiau leidiesi, tuo oda juodesnė, nosys platesnės, atrodo, ir širdys didesnės. Žmonės tikrai geri, paslaugūs, nuoširdūs ir gerbiantys baltuosius.
Pavojus yra tik mitas. Teko matyti tikrų velnynų, bet niekas tavęs neįžeidžia, nekelia pavojaus, gal todėl, kad nebekreipi dėmesio, nesigąsdini, neįtari jokios agresijos, tiesiog išmoksti bendrauti, vietiniais žargonais paklausti, humoro forma atsakyti. Vietiniai baltus žmones vadina tubabais. Tai ir imi šitą žodį kaip pagrindą: jei pavežėjai juodaodį, tai primeni, kad jis važiuoja tubabu taksi Jei baltasis moka iš savęs pasijuokti, jis automatiškai tampa draugu.
Tai patinka vietiniams tose šalyse.
4R: Kuo išsiskyrė šį kartą jūsų pamatytos šalys?
A. S.: Malis gyvena buvusio karo nuotaikomis. Nuo pasienio iki Bamako turėjome prievartinę karinę palydą. Mus turėjo lydėti po ginkluotą kareivį kiekviename automobilyje, bet automobiliai pertvarkyti taip, kad sėdimų vietų kiekviename tik dvi. Taigi tai buvo neįmanoma. Nusiderėjome iki dviejų kareivių - pirmoje ir paskutinėje mašinoje, patys važiavome susigrūdę ant gultų, o jie priekyje puikavosi savo automatais ir skaičiavo kulkas. Mums tai kainavo apie 30 eurų. Malyje, nors nesimato karo pėdsakų, šalis serga „Alkaida" liga. Išvažiuojant iš Mauritanijos teritorijos pasienietis perspėjo, kad neutralioje zonoje labai siaučia „Alkaida", o privalomas eskortas ir pareigūnų pastoviai vartojamas žodis „alkaida" byloja apie tai, kad kažkokia „Alkaida" tikrai yra. Vadinasi, kažkas ten vis tiek vyksta.
Šioje šalyje kur kas žaliau nei Mauritanijoje, tačiau naujoviški blizgučiai neužgožia skurdo. Bamako - tai milijonų kiniškų motorolerių KTM R type miestas. Jie tarsi jūra neša automobilius.
Gvinėja yra dar skurdesnė. Šiaurinėje šalies dalyje žmonės išgauna auksą, todėl vietiniai ant pečių nešiojasi metalo detektorius ir ginklus savigynai. Čia molio spalvos dulkės visą aplinką nudažo raudonai. Visi molio plytas gamina net savo kiemuose, augina kavos medžius. Pelkės su ryžių plantacijomis driekiasi kaip mūsų javų laukai. Klimatas panašus į subtropikų. Tarsi piktžolės pakelėse auga bananai. Atmintyje įstrigo nacionalizuoti griaunami lūšnynai, vietoj kurių kada nors bus platinamas kelias.
Cote de Ivore - Dramblio Kaulo Krantas, labiausiai išsivystęs visose sferose. Abidžanas - vienas brangiausių jūros uostų, matosi daug mokyklų ir universitetų, čia daugiausia civilizacijos.
4R: Kalbama, kad šioje šalyje yra puikūs keliai ir neblogas automobilių parkas?
A. S.: Pasienio kelias iš Gvinėjos į Dramblio Kaulo Krantą nieko gero nežadėjo - vis siaurėjo ir prastėjo. Pats pasienio postas labiau panašus į pavėsinę, kur sėdėjo pareigūnas su knyga ir surašė atvykusiuosius. Paskutinis privalomas apiforminti šią sieną kirto prieš 2 dienas. Tačiau jau 20 km nuo pasienio radome tiesiog autostradą, kuri tęsėsi iki pat Abidjano. Ši šalis daug investuoja į kelius, miestuose statomi viadukai ir apvažiavimai. Automobilių parkas tikrai neprastesnis nei Lietuvoje. Ir dar reikia įvertinti tai, kad nauji automobiliai kainuoja dvigubai brangiau. Provincijoje autoparkas supanašėja su visa Afrika - nevados, Gele-geles (MB autobusiukai), senesnės „Toyota Corollos".
4R: Apskritai kokį įspūdį paliko Afrikos išsivystymo lygis, transportas, keliai?
A. S.: Keliai visoje Afrikoje geresni nei gatvės Lietuvoje po žiemos. Žinoma, yra keletas šimtų kilometrų asfalto, kuris baisesnis už prastą žvyrkelį. Maroke ir Mauritanojoje dominuoja senieji Renault Nevada, MB 123, Land Rover Defender (3 serija), o žemiau vis daugiau Toyota markės automobilių. Taksi automobilis būtinai Toyota Corolla, visureigis kaime - Land Cruiser, nemažai kiniškų, mums nežinomų markių.
Malyje ir Gvinėjoje transportas netvarkingas, išdaužytais langais ir žibintais, pervirintais ir išpjaustytais kėbulais, Dramblio Kaulo Krante labiau panašu į 1995 metų gamybos tvarkingą parką - čia daugybė seniai matytų automobilų, senų fordų, senų pežo ir pan. Beveik visi automobiliai kiek sužaloti, su oranžinėmis juostomis ant šonų (nuo taksi automobilių perbraukimų). Didžioji dalis dažytų automobilių nudažyti tiesiog teptuku, neatitaikyta spalva.
Autoservisai visose šalyse labiau primena užmirštų automobilių su nuimtais ratais ir atvertais dangčiais kapines. Jeigu reikia detalės, ji išimama iš donoro.
Atiduodi automobilį remontuoti, o kai reikia pasiimi - jis jau pusiau išardytas. Jei užsakyta detalė automobilio nepasiekia 2-3 savaites, o į servisą atvažiavo kitas toks automobilis dėl kito gedimo, tai be jokių paaiškinimų paprastuoju būdu iš tavo automobilio ilgam pasiskolinama reikalinga detalė. Sprendžiant pagal išardytų automobilių kiekį aplink dirbtuves, detalių tiekimas labai šlubuoja.
Jeigu mikroautobusas buvo krovininis, tai išpjovus širdutės formos langelius ir sukalus medinius suolus jis tampa keleiviniu.
4R: Daugelis Afriką lankiusių turistų pasakoja istorijas apie korumpuotus valdininkus, muitininkus, policininkus. Ar teko susidurti su tokiais pareigūnais, ar teko kur nors susimokėti?
A. S.: Tai tiesa. Teko susimokėti ir už atseit negaliojantį naujo pavyzdžio lietuvišką vairuotojo pažymėjimą, nors jis galioja visame pasaulyje. Mokėjome norėdami patekti į keltą, nes turimas bilietas negarantuoja, kad tu į jį pateksi ir plauksi.
Maroke ir Mauritanijoje policininkams išdalijome beveik 100 dokumentų kopijų, daugelis policininkų prašo kado - dovanos, kokio nors mažo kyšio. Po kelių įkyrių ir piktybiškų policijos išpuolių dažnai nebestodavome kelyje jiems paliepus. Tiesiog apsimeti, kad nematai, jog stabdo, arba pakeli ranką tarsi pasisveikindamas.
Pasienis ir muitinė yra vienos didžiausių kliūčių. Kiekviena šalis turi savų formalumų, reikalavimų, tradicijų. Neturint patirties, procedūros labai varginančios ir ilgos. Padedant tarpininkui viskas pagreitėja. Sumos kyšiams ir baudoms nedidelės - 5-15 eurų.
4R: Dar vienos afrikietiškos istorijos pasakoja apie juodaodžius apgavikus, vagis, plėšikus. Ar tikrai Afrikoje pilna tokių žmonių?
A. S.: Ne, neteko matyti agresijos ar plėšimų. Žmonės labiau panašūs į patiklius, nuoširdžius. Tikrai visur yra vagių, bet panašu, kad galbūt vagiamas tik nesaugomas turtas. Visada stengiesi kiek įmanoma saugoti ir daiktus, ir automobilius, kokių nors įtartinų veiksmų neteko pastebėti.
4R: Dalis civilizuotų žmonių šio žemyno vengia dėl nešvaros. Ar lengvai su tuo susitaikėte jūs, jūsų moterys? Ar tai nesukėlė sveikatos problemų?
A. S.: Nešvaros pilna ir Lietuvoje. Afrikos nešvaros negali vadinti nešvara. Tai, rodos, panašu į musėmis aplipusį stiklą, kai baigiasi langų plovimo skystis... Patys afrikiečiai tarsi ir prausiasi, ir skalbia, bet šalyje trūksta švietimo, priemonių. Tačiau ir mes patys dar ne taip seniai drabužius rankomis upelyje skalbėme. Ne taip seniai automobilio priekinį stiklą plovėme vandeniu.
Jie vėluoja, jų labai daug, naujovės juos pasiekia lėtai, net pigios naujovės kainuoja brangiai ir pasiekia mažais kiekiais. Mes keliaujame pasiruošę, rankoms plauti ir praustis vandenį gabenamės kartu, kelionėje naudojame drėgnas servetėles. Kas nori ir stengiasi, visada palaiko švarą ir laikosi elementarios higienos.
4R: Sausį, jūsų kelionės metu, Afrikos žemyne vyksta įvairių bekelės lenktynių. Gal teko jas matyti? Ar nekyla pagunda jose dalyvauti?
A. S.: Labai džiugu, kad šiais metais galėjome pasveikinti startuojančius ir keletą dienų pabūti su vieninteliais lietuviais - Africa eco race 2014 - Neptūno komanda. Seni pažįstami Gintas Petrus ir Rimvydas Rimša pasiekė gerų rezultatų. Šis ralis vyksta jau keletą metų ir yra nauja alternatyva Dakarui, persikėlusiam į Pietų Ameriką. Startas duodamas Sant Cyprien (Prancūzija), dalyviai finišuoja Dakare (Senegalas). Į šias varžybas susirenka nemažai adrenalino ir dykumų nuotykių ištroškusių dalyvių iš viso pasaulio. Sutikti Kazachstano komandos nariai maloniai pasiteiravo apie mūsų maršrutą ir tikslus. Sužinoję jie patvirtino, kad esame dar labiau išprotėję nei jie. Lenktynių skonio yra tekę ragauti 2009 metais Lybia desert challenge. To neįmanoma pamiršti, neįmanoma nenorėti. Visada norisi lenktyniauti.
4R: Kokius automobilius pasirinkote žygiui, kaip juos paruošėte?
A. S.: Kadangi esame Land Rover markės gerbėjai, keliaujame senutėliais dyzeliniais Discover modeliais. Jie patikimi ir ištvermingi kaip dykumų kupranugariai, nebrangūs, ekonomiški, lengvai remontuojami. Vakarų Afrikoje nesunku gauti atsarginių detalių, jei tik jų prireikia.
4R: Ar turėjote kelyje techninių problemų? Ar teko daug remontuoti? Ar naudojotės vietinių meistrų paslaugomis?
A. S.: 10 tūkstančių kilometrų per pusantro mėnesio nėra tiek daug, kad prireiktų kapitalinių remontų, bet pasikrapštyti tenka. Vienam sugenda stabdžių vakuumo siurblys, kitam nustoja krauti generatorius. Visada vežamės įrankių komplektą, minimalų kiekį pagrindinių detalių. Remontuojamės ten, kur stovyklaujame, kur randame laiko ar priverčia situacija. Į vietinius meistrus kreipėmės keletą kartų, kai reikėdavo ką nors suvirinti. Jie gerai virina vartus ir įvairias grotas pakelėje, o vietoj suvirintojo skydelio visi naudoja akinius nuo saulės.
4R: Važiavote vien tik keliais ar rinkotės ir bekelę?
A. S.: Visada stengiamės nors 10-20 proc. kelionės važiuoti bekele arba sunkiai išvažiuojamais keliais. Ten randame daugiau žavingos gamtos, stebinančių žmonių, jų elgesio, nuostabių kadrų savo fotografijoms. Kaip mes sakome: kur baigiasi kelias - prasideda gyvenimas...
4R: Jūsų automobiliai namo negrįžo, jie pasiliko dirbti Afrikoje. Ar sunku ten parduoti automobilį?
A. S.: Tokį kelionės finalą padiktuoja patirtis ir laiko sąnaudos. Grįžti automobiliu atgal arba gabenti jį jūros transportu kainuoja labai brangiai. Ten parduodi automobilį dvigubai brangiau nei Lietuvoje, bet dvigubai pigiau nei vietinėje rinkoje.
Pardavimo strategija ir sistema kiekvienoje šalyje skirtinga. Juolab sunku derėtis, kai nemoki prancūzų kalbos. Automobiliams parduoti ir pailsėti ant vandenyno kranto prireikė 1,5 savaitės. Kai supranti sistemą, žinai, ką legaliai gali daryti ir ko neverta, supranti, kad kitus automobilius parduotum kur kas greičiau. Gaila, kad kitą kartą planuojame finišuoti kitoje šalyje.
4R: Kas traukia būtent ten? Ar užkrėtė koks nors afrikinis virusas?
A. S.: Nei maliarija, nei įvairūs gąsdinantys hepatitai negali atgrasyti nuo noro pažinti žmones, spalvas, kultūras. Rodos, tik netoli pusiaujo pradėjome regėti tikrą Afriką. Norisi vis gilyn. Tai - keliautojo sindromas, juo užsikreti ir Urale, ir negandų kamuojamoje Ukrainoje, kur nuostabūs Karpatai ir Krymas, ten taip pat nuostabiai gražu, geri žmonės.
Labiausiai žavi žmonių sugebėjimas gyventi minimalistiniame savo pasaulyje, be mums kylančių klausimų. Dauguma matytų moterų arba laukiasi vaiko, arba neša mažą kūdikį ant nugaros. Joms nekyla klausimų, dėl ko reikia daug vaikų ir iš ko juos užauginti. Žavi gamta, spalvos ir kultūra. Jie dainuoja ir šoka visą gyvenimą, jie yra linksmi ir impulsyvūs. Jie labai gerbia vyresnį, daugiau pasiekusį žmogų, motiną ir tėvą. Kiekvienas žmogus jiems yra brolis.
4R: Sakoma, kad mūsų tautiečių galima sutikti visose pasaulio šalyse. Ar teko lietuvių sutikti Afrikoje?
A. S.: Lietuvius pernai sutikome Gambijoje. Mes tikslingai tą kartą važiavome pas Žilviną, jis - senas geras draugas, bendramintis, keliautojas, 4x4 gerbėjas, jau keletą metų su šeima gyvenantis Gambijoje.
4R: Ar jau viską Afrikoje pamatėte, ar ir kitais metais keliausite į šį žemyną? Jei taip, kokiu maršrutu?
A. S.: Galvoju, kad dar nieko nepamatėme. Atsiradus galimybei važiuosime dar kartą. Afrika palyginti netoli, todėl ją patogu pasiekti ir lankyti. Po to, kai savo žemėlapyje pažymėjau aplankytas šalis, pamačiau, kad dar niekur nebuvau
Audriaus Sutkaus patarimai norintiems keliauti į Afriką
Tereikia keliauti, dauguma pavojų yra tik mitai.
Tai, ko labiausiai saugosies, tas ir atsitiks.
Didesnėje Afrikos dalyje ir žiemą yra karščiau nei pas mus vasarą, todėl galima keliauti su nedidele kuprine.
Telefonas su lietuviško mobiliojo ryšio operatoriaus kortele daugumoje Afrikos šalių prilygsta skaičiuotuvui. Kiekvienoje šalyje teks pirkti vietinių operatorių korteles.
Pinigai - tik grynieji, banko kortelės Afrikoje yra tas pats, kas bet kokios kitos plastiko kortelės.