Skelbimų portale suradusi Lietuvoje neeksploatuotą „Volkswagen Passat“ moteris nusprendė, kad pirkinys – jai tinkamas. 5900 eurų kainavęs 2012 m. laidos automatinę pavarų dėžę turintis automobilis, kaip buvo nurodyta skelbime, į Lietuvą atvežtas iš Prancūzijos.
Kėbulo numerio (VIN) pardavėjas nenurodė, tačiau skelbime tikino, kad automobilis tvarkingas ir viskas veikia, kaip priklauso. Daugiau informacijos jis žadėjo suteikti telefonu. Tai, ar automobilis jau turi privalomą SDK, taip pat informacijos jis nenurodė.
Niekas nepasikeitė
Kaip pasakojo moters pagalbos prašymo sulaukęs Ramūnas Mackevičius, bendrovės „Autopretenzija“ pardavimų vadovas, seniau automobilių perpardavėjai pirkėjui įduodavo užsienyje sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, vadinamąjį „kauferį“, ir pasakydavo, ką reikia sakyti „Regitros“ darbuotojui registruojant transporto priemonę. Ši situacija nepasikeitė ir dabar, kai įsigaliojo Savininko deklaravimo kodų sistema.
„Tie „kauferiai“ niekur nedingo. Moterį kone už rankos nuvedė į „Regitrą“, užregistravo, pasakė, kad būtent ji nusipirko iš Prancūzijos automobilį. Ir „Regitros“ darbuotojui klausimų nekilo, nes ne jo prievolė yra patikrinti, kas iš tiesų nusipirko automobilį“, – kalbėjo R. Mackevičius, pridūręs, kad negana to, jog automobilis sugedo, moteris jį dar ir įsigijo išsimokėtinai.
Anot jo, taip elgtis labai paprasta, kadangi užsienyje sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties kopija, kurioje įrašomas ir pardavėjo, ir pirkėjo vardas bei kiti duomenys, lieka užsieniečiui, o lietuviui atitenkančioje dalyje – tuščia, yra tik pardavėjo, šiuo atveju prancūzo, duomenys, o tuščiose eilutėse galima įrašyti, ką tik norisi. Tad patikrinti, kas iš tiesų automobilį nusipirko, labai sudėtinga, o šalies transporto registrą valdančios „Regitros“ darbuotojams prievolės išsiaiškinti, kas iš tiesų pirko automobilį užsienyje, nėra.
„Patikėkite manimi, niekas tų automobilių netikrina, kelyje nestabdo, o jeigu ir stabdo – labai greitai vairuotojai praneša vieni kitiems, kad yra kontrolė kelyje, ir nusuka šalutiniais keliais. Europos Sąjungoje automobilių judėjimas yra laisvas ir stabdyti visų bei tikrinti nėra pagrindo, „kauferis“ niekur nedeklaruojamas, jo niekas netikrina“, – tikino pašnekovas.
Pasak jo, net jeigu „Regitros“ darbuotojai, registruodami naują transporto priemonę Lietuvoje, pasiklaustų būsimo savininko, ar jis tikrai įsigijo automobilį užsienyje pats, vargu ar situaciją pakeistų.
„Žmogus, jau sumokėjęs perpardavėjui pinigus, neturėtų kitos išeities, tik sakyti, kad, taip, įsigijo pats, – skepticizmo neslėpė R. Mackevičius. – Minėta moteris taip pat jau buvo susimokėjusi pinigus, jai buvo pasakyta, kaip kalbėti, ir, galų gale, ji pasitikėjo perpardavėju. Juk žmonės, kai perka sau automobilius, tą daro kas kelerius metus, tai neišmano visų subtilybių.“
SDK niekam nė nereikėjo
Anot R. Mackevičiaus, suvaldyti šešėlinę prekybą Lietuvoje buvo galima ir gerokai paprasčiau nei įvedant SDK sistemą. Specialistas tikino, kad būtų užtekę tiesiog susieti automobilio kėbulo numerį (VIN) su parduodančio asmens telefono numeriu ir asmens arba transporto priemonę parduodančios įmonės kodu.
Būtent telefono numeris, kuriuo moteris skambino pirkdama „Volkswagen Passat“ ir aptarinėjo pirkimo detales, turėtų padėti atrasti nekokybišką automobilį pardavusį žmogų ir grąžinti jam prekę bei atgauti pinigus.
„Iš principo SDK nereikia. Susiejus VIN numerį, asmens ar įmonės kodą ir telefono numerį, viskas būtų labai paprasta. Juk visi automobiliai parduodami naudojant telefono numerius, o pastarieji šiais laikais lengvai atsekami. Perpardavėjų, parduodančių nekokybiškus automobilius, nebeliktų“, – tikino pašnekovas.
Turi patikrinti prieš pirkdami
Kaip „Delfi“ komentavo „Regitros“ atstovė spaudai Emilija Bardauskienė, nuo gegužės 1-osios visos Lietuvoje parduodamos transporto priemonės turi turėti SDK. Todėl, anot jos, prieš perkant automobilį, reikėtų įsitikinti, ar jam toks kodas priskirtas. Tą galima padaryti čia.
„Šį kodą taip pat patariama nurodyti ir pirkimo-pardavimo sutartyje. Tokiu būdu pirkėjas žinos, kad transporto priemonę perka iš tikrojo savininko ir, jei po įvykusio sandorio paaiškėtų, pavyzdžiui, jog automobilis turi tam tikrų defektų, klientas galės susisiekti su tikruoju buvusiu savininku bei pareikalauti iš jo atsakomybės“ – pabrėžė E. Bardauskienė.
Be to, akcentavo specialistė, pirkėjas turėtų išsiaiškinti ir įsitikinti, kad pirkimo-pardavimo sutartį sudaro su tikruoju transporto priemonės savininku.
„Kalbant apie transporto priemonių perpardavinėtojus, jiems galioja lygiai tokios pačios taisyklės kaip ir kitiems. Kitaip tariant, prieš parduodant transporto priemones, jie turi pranešti, kad yra jų savininkai ir gauti SDK“, – tikino „Regitros“ atstovė.
Visgi tai, kaip laikomasi šių prievolių, tikrina kontroliuojančios institucijos. Patikrinimai vykdomi keliuose, gabenant transporto priemones autovežiais, stabdant pavienes transporto priemones, turgavietėse ir kitose automobilių pardavimo vietose, atliekant transporto priemonių pardavimo skelbimų analizę elektroninėje erdvėje ir pan. Automobilių pardavėjus gali tikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos, Lietuvos muitinės bei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Policijos, Lietuvos transporto saugos administracijos pareigūnai.