Justas šiuo metu atstovauja Italijos kartingo komandai New Force Racing ir lenktyniauja Italijoje. Jis kartu su dviem savo komandos draugais važiuoja ART GP gaminamais kartingo rėmais. Tačiau ne tik lenktyniauja - jis šiuos kartingus bando ir konstruktoriams perteikia skirtingų konstrukcijų rėmų ypatumus lenktynių trasoje. Darbas, apie kurį, ko gero, galėtų pasvajoti daugelis benzingalvių - tai tikras pilotas bandytojas, tik kol kas jis bando ne formulės bolidus, o kartingus.
Šiuo atveju Justo amžius jam padėjo tapti bandytoju. Mat lenktyninių kartų gamintoja ART GP iki šiol gamino rėmus tik suaugusiems skirtiems kartams.
Šiemet pirmas sezonas, kai ši Italijos įmonė, turinti ir savo profesionalią komandą, pradėjo gaminti kartingo rėmus vaikams. Tačiau kas juos gali išbandyti, jeigu ne patys vaikai? Suaugęs į Mini klasės kartingą paprasčiausiai netelpa.
Justas turi unikalią savybę - puikiai perteikia tai, kaip kartas elgiasi lenktynių trasoje ir kaip jį reikėtų reguliuoti. Tai turbūt iš tėčio paveldėti genai, o gal tiesiog geri lenktynininko pradmenys. Lietuvis bando vieną rėmą po kito, sako, kaip vienas ar kitas elgiasi trasoje, pagal tai komanda sprendžia, kuria kryptimi juos toliau tobulinti.
Deja, nauji kartingo rėmai reiškia ir tai, kad jie nėra tobuli. Tai turi įtakos ir rezultatui, nors Justo tėtis, praeityje žinomas lenktynininkas ir pirmas savo sūnaus treneris Darius Jonušis, į tai žiūri pozityviai - kuo sunkiau dabar, tuo lengviau bus lenktyniaujant su geriausia technika.
„Dabar Justas lipa per galvą, iš savęs išsunkia viską, deda milžiniškas pastangas, kad pasiektų rezultatą, nors kartais jo kartas nuo lyderių atsilieka po pusę sekundės kiekviename rate. Tai grūdina", - sako Darius.
Savarankiškas gyvenimas Italijoje
Ankstyva tremtis į Italiją lėmė ir tai, kad Justas pramoko itališkai, o su komandos draugais bendrauja angliškai - dvylikametis šia kalba puikiai kalba. Įdomu, kad komandos vadovas Paolo Zani angliškai kalba sunkiai, todėl Justas su juo dažniau bendrauja italų ir anglų kalbos mišiniu, o kartais tenka pasitelkti ir gestų kalbą.
Dvylikamečiai, kaip ir dera vaikams, nėra tik priešininkai - už trasos ribų jie draugauja, kartu žaidžia, laksto ar po serviso zoną važinėja riedlentėmis, dviračiais. Su daugeliu, su kuriais bent šiek tiek susišneka, Justas draugauja.
Lietuvis daugumą savo priešininkų ne tik pažįsta, bet ir puikiai išstudijavęs jų vairavimo būdą, pasiekimus, pastarojo meto pergales.
Kai varžybos vyksta keletą savaitgalių iš eilės, Justas šioje šalyje savaitei pasilieka vienas, jį prižiūri komandos vadovas Paolo Zani.
„Su komandos vadovu Paolo Zani ir inžinieriumi Davidu gyvename viename bute. Tokiu metu labai pasiilgstu namų. Paolo labai silpnai kalba angliškai, bet aš jau pramokau itališkai, tad susišnekame. Vienintelis tokio gyvenimo trūkumas yra tas, kad italai labai daug rūko. Ne kambaryje, bet vis tiek labai jaučiasi dūmai", - pasakoja Justas.
Jaunasis Jonušis pats savarankiškai rado amerikietišką mokyklą Milane ir rimtai galvoja apie mokymąsi ten. Paolo gyvena pusvalandis nuo Milano, taigi netoli, tačiau pasakojant apie tokią galimybę jaučiasi įtampa - visgi pasilikti gyventi svetimoje šalyje ilgesnį laiką be tėvų ir artimųjų Justui būtų tikrai sunku. Nors jis tam pasiryžęs. Viskas dėl svajonės - tapti profesionaliu lenktynininku.
Laukia sunkus sezonas
„Ateityje norėčiau lenktyniauti formule. Kaip tėtis kažkada važiavo. Svajonė nekelia abejonių - pirma formulė. Galbūt kaip Kazimieras Vasiliauskas, iš pradžių į Formulę 2 ar panašiai. Gyvai dar niekada nesu matęs pirmos formulės varžybų, bet labai norėčiau. Kazimiero varžybas, kai jis važiavo antroje formulėje esu stebėjęs. Patiko."
„Aišku, protokoluose tai gal ir neatrodo įspūdinga, tačiau kai pagalvoji, per kiek laiko tiek pasiekėme, į ateitį žiūriu optimistiškai. Juk dauguma pirmą sezoną galvoja apie galimybę prasibrauti į pagrindinį finalą, o mes apie tai net nediskutuojame", - sako D. Jonušis.
Justui šiuo metu pereinamasis periodas - jis kitais metais persės į kur kas galingesnį kartingą - į Junior klasę.
„Galbūt nesuprantančiam tai neatrodo sudėtinga, bet Junior kartingas valdomas visai kitaip - jo rėmas daug platesnis, reikalauja daug daugiau fizinių pastangų, savo dydžiu jis jau labai artimas suaugusiųjų kartams. Nemažai į tokius kartingus persėdusių sportininkų tiesiog nepavažiuoja", - šiek tiek nerimaudamas kalba Darius Jonušis. Galbūt todėl Justas Lietuvos kartingo čempionate dalyvaus būtent Junior klasėje, pratinsis prie galingesnės technikos.
Aišku, šis sezonas greičiausiai nebus labai rezultatyvus taurių prasme, ir tai dar vienas išbandymas jaunam lietuviui.
„Jeigu norėtume taurių, pasirinktume tikrai lengvesnį kelią. Mūsų tikslas - ne toks", - lyg skaitydamas mano mintis sako Justo tėvas Darius.
Sportinė karjera
„Kai man buvo šešeri, tėtis pasiūlė eiti į kartingo akademiją treniruotis pramoginiais kartais. Ir man patiko. Vėliau lenktyniavau formulės Mini taurės lenktynėse ir laimėjau savo amžiaus įskaitą", - pasakoja Justas.
Savo debiutiniais metais Justas finišavo antras bendroje įskaitoje, pirmas - Rokas Baciuška, kuris yra dviem metais vyresnis.
Dar po metų lietuvis jau ėmė dalyvauti Lietuvos kartingo čempionate ir savo debiutiniame sezone laimėjo Mini Rok klasės čempionatą.
Laisvalaikis ir pomėgiai
Laisvalaikio Justas turi nedaug, tačiau jeigu turi, visą jį užima tipiniai vaikų mėgstami dalykai - kompiuteris ir batutas. Vos atšilus orams, Justo kieme atsiranda batutas. Štai ir šiemet, vos saulei ėmus šildyti smarkiau, Justas pats savarankiškai savo namų kieme jį susimontavo.
„Vasarą, kai geras oras, prie kompiuterio beveik nesėdžiu, važiuojame su draugais dviračiais arba ant batuto šokinėjame", - pasakoja jis.
Žinoma, kompiuteris dabar turbūt neatsiejama kiekvieno paauglio dalis. Ne išimtis ir Justas. Paradoksalu, tačiau jis nežaidžia lenktyninių žaidimų.
„Turiu ir pedalus, ir vairą, bandžiau mygtukais ir visaip, tačiau man tai labai netikroviška, - sako jis. - Su savo draugu kažkada žaisdavome lenktynes, tai automobiliais jis nuo manęs visą laiką pabėga. Juokaudavome, kad jis geriau žaidime lenktyniauja, o aš geriau kartingais važiuoju."
Justas mėgsta vadinamuosius pirmo asmens žaidimus, kur viską daryti reikia pačiam. Patinka GTA (Grand Theft Auto). Ten taip pat reikia vairuoti dažnai, bet vairavimas visai kitoks. Patinka parkūras, šaudyklės.
Paklaustas, ar skaito knygas, jaunasis lenktynininkas atsako: „Tik tiek, kiek būtina. Televizorių žiūriu retai, tik pastaruoju metu gal kiek dažniau, nes kompiuteriui lieka mažai laiko, o kartais jį dar ir atima, jeigu ko nors prisidirbu."
Tačiau ką konkrečiai prisidirba, Justas neįvardija.
„Įsimintiniausia bausmė buvo prieš dvejus metus. Žiemą buvo atimtas kompiuteris iki vasaros, pakeistas slaptažodis, kad negalėčiau naudotis, tačiau praėjus maždaug pusei mano bausmės laiko tėtis nupirko nešiojamąjį kompiuterį ir aš vėl galėjau naudotis kompu. Vėl galėjau žaisti. Dabar kartais atima nešiojamąjį, tai einu prie senojo stalinio kompiuterio. Deja, dabar mūsų senasis kompiuteris išvežtas, todėl, kai atima maniškį, žaidžiu telefonu arba žiūriu televizorių", - atvirauja J. Jonušis.
- Kurie dalykai mokykloje labiausiai patinka?, - „Keturi ratai" paklausė J. Jonušio.
- Kūno kultūra, anglų kalba, informatika - visi tie dalykai, kuriuos moku. Klasėje yra dar vienas klasiokas, geriau mokantis anglų gramatiką, o aš geriau kalbu. Bendras pažymių vidurkis tarp klasiokų maždaug per vidurį. Šis sezonas sunkus mokytis, vieną kartą grįžau iš varžybų ir užsimiegojęs nepasižiūrėjau, kad rašysime geografijos kontrolinį darbą, tad gavau dvejetą. Tėvai supyko, savaitei atėmė kompiuterį. O kitą savaitę teks iš naujo atsiskaityti už tą kontrolinį - mokytoja gera, leido pasitaisyti.
- Daug pamokų praleidi dėl varžybų, sunku mokytis?
- Kai išvažiuoju į varžybas, dažniausiai grįžtu pirmadienį per pietus, pamokose nebūnu ketvirtadienį, penktadienį ir kitos savaitės pirmadienį. Tai pirmadienį tiesiai iš lėktuvo tenka sėsti prie knygų ir mokytis, daryti namų darbus, vytis visas praleistas pamokas. Sunku...
Kadangi mes išvažiuojame ketvirtadienį, o grįžtame pirmadienį, tai istorijos pamokose nebuvau turbūt jau visą mėnesį, nes istorijos pamokos vyksta tik pirmadieniais ir penktadieniais. Su biologija panaši istorija.
- Ar dėl to mokytojai pyksta?
- Ankstesnė mano klasės auklėtoja labai pyko, bet dabartinis yra daug geresnis, supranta ir žiūri atlaidžiau.
- Filmus mėgsti?
- Nelabai, bet žiūriu įvairius filmus, neturiu mėgstamiausio žanro ar aktoriaus - labai daug man jų patinka. Neseniai žiūrėjau filmą apie pirmos formulės lenktynes.
- Ko labiausiai bijai?
- Aukščio. Batutu šokinėju ir man viskas gerai, jeigu matau, kad saugu, nebijau, pavyzdžiui, kopinėti medžiais, nes ant lynų pasikabinęs su apsaugomis. Bet vieną kartą taisėme anteną ir kėlėmės su specialiu keltu aukštai - buvo labai baisu.
- O lėktuvais skraidyti?
- Ne, nebijau, saugu, nes lėktuvas - saugiausia transporto priemonė, mažiausiai avarijų įvyksta. Dar bijau klounų, nežinau kodėl, bet man jie labai baisūs. Visi siaubo filmai būna su klounais.
- Esi prietaringas?
- Ne.
- O, tarkim, penktadienis trylikta, nebijai, tokių dienų?
- Ne, diena kaip diena, ko jos bijoti.
- Trys tavo labiausiai nekenčiami dalykai.
- Gyvatės. Krokodilai visai patinka. Dėlių nemėgstu ir dar bičių. Mano mamai didelė alergija bitėms, o aš turiu tokią pačią kraujo grupę, todėl bijau, kad irgi esu alergiškas. Dar niekada nebuvo įkandusi, bet aš labai saugausi.
- Trys labiausiai tau patinkantys dalykai.
- Labiausiai patinka kartingai, batutas ir kompiuteris.
- Tavo idealas?
- Idealo kaip žmogaus neturiu, bet kaip lenktynininkas man idealas galėtų būti Michaelis Schumacheris arba Sebastianas Vettelis.
- Daug keliauji. Kokia tavo mėgstamiausia šalis?
- Keliauju daug, bet nesu buvęs daugelyje šalių. Esu buvęs Amerikoje, Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Anglijoje buvau tik Silverstone lenktynių trasoje. Labiausiai patiko Disneilendas Amerikoje. Ir dar Majamio paplūdimys, nes buvome tuomet, kai artėjo uraganas Sandy - bangos buvo milžiniškos. Mes išskridome likus dviem dienoms iki jo.
Kai buvome Majamyje, jau tada bangos buvo didesnės už mane. Man labai patiko maudytis, nes bangos mane tiesiog apversdavo, įdomu.