„Metų miesto automobiliu“ tapo „Volkswagen Polo“. Šeštosios kartos modelis įrodė, jog mažas metropolio gyventojas neprivalo būti kukliai įrengtas, turėti paliegusius motorus, nesuteikti jokio vairavimo malonumo ar netgi būti... mažas. „Polo“ visomis kryptimis ūgtelėjo tiek, kad net vyresnysis brolis „Golf“ ėmė nejaukiai muistytis. Tiesą sakant, dabar „Polo“ dydžiu gali lygiuotis net į ketvirtosios kartos golfą.
„Metų vadovo automobilio“ vardo nusipelnė 5 serijos BMW. Piktesni liežuviai šį sedaną galėtų pavadinti pernelyg nuspėjamu, banaliu ar net nuvalkiotu pasirinkimu prie įmonės vairo stovinčiam asmeniui, tačiau neblėstančiam jo populiarumui tarp užimančių vadovaujančius postus yra ne viena už marmuro uolą tvirtesnė priežastis.
„Metų SUV“ nominacijoje geriausiu išrinktas „Range Rover Velar“. Nors SUV pavadinimas turėtų reikšti „Sportišką praktišką transporto priemonę“, tokių ratuočių esmė pamažu kinta. Šiais laikais SUV gerumo skalėje gebėjimas azartiškai sudoroti vieną posūkį po kito, įveikti metro gylio brastą ar į bagažinę telpančių labradorų skaičius pasitraukia į antrąjį planą ir užleidžia vietą svarbiausiam vertinimo kriterijui – trokštamumo indeksui.
„Metų krosoveriu“ paskelbtas „Škoda Karoq“. Krosoveriai dabar nenumaldomai skverbiasi į teritorijas, kuriose anksčiau karaliavo hečbekai ir nedideli universalai. Tokie aukštakulnius batelius dėvintys modeliai, kuriems dažnai nė nebūtina visų ratų pavara, patogiai įsitaisė naujų automobilių pirkėjų pageidavimų sąrašo viršūnėje.
Nors interjero dizaino net kankinamas nepavadintum žaismingu, panaudotų medžiagų kokybė ir standartinės bei papildomos įrangos gausa gali sukelti pavydo kibirkštėlių net kai kurių VW savininkams. o jėgainių gamoje rasite pasiūlymų kiekvieno skoniui – nuo 1 litro tricilindrio benzininio motoro iki visais ratais varomo 2 litrų 190 AG dyzelio su 7 pavarų DSG „automatu“. Prie to pridėjus nepralenkiamą „Škodos“ praktiškumą, gaunamas kokteilis, kuriam sunku atsispirti.
Naujas 2 litrų 177 AG dyzelinis motoras „X-Trail“ leidžia jaustis kur kas guvesniam kelyje, nuo šių metų siūloma pusiau savavaldžio važiavimo sistema „Pro-Pilot“ sutrumpins kilometrus magistralėse, o dygsniuotos odos apmušalai, stilingas vairaratis ir minkštesnės apdailos medžiagos leis tėvams ir vaikams jaustis, lyg keliautų klase prabangesniu ratuočiu. „Nissan“ sugebėjo mus įtikinti, kad praktiškumas neprivalo būti nuobodus.
„Metų hibridu“ įvardintas „Kia Optima Plug-In“. Korėjiečiai sukūrė automobilį tiems, ką žavi elektromobilių siūloma tyla ir gebėjimas suteikti nepriklausomybę nuo degalinių, bet baiminasi, kad vien baterijų energija varomi modeliai nesugebės patenkinti visų transportavimo poreikių.
„Metų elektromobiliu“ išrinktas „Hyundai Ioniq EV“, kuris, lyginant su kai kuriais konkurentais, negali pasigirti didžiausios talpos baterija, didesniu (bent teoriškai) viena įkrova nuvažiuojamu atstumu ar bent jau mažesne kaina, ant stalo meta efektyvumo kozirį, dėl kurio net atšiauriomis sąlygomis pasiekia mažiausias energijos sąnaudas, kokias tik esame matę elektromobilyje, o tai leidžia realiai įveikti bene didžiausią atstumą iš visų konkurentų – iki 170 km žiemą ir daugiau nei 200 km vasarą.
„Sportiškiausiu metų automobiliu“, labiausiai kaitinančiu visų benzingalvių kraują, tapo „Hyundai i30N“. „TopGear“ redakcijos nariai, išgirdę, jog „Hyundai“ nusprendė pirmajam šios kategorijos blynui – karštajam hečbekui „i30N“ – suteikti vos 275 AG, ne juokais susirūpinome. Svarstėme, ar perpildytoje rinkoje jam gali nusišypsoti sėkmė, kai bemaž visi pagrindiniai konkurentai jau seniai perlipę 300 AG kartelę, bet, laimei, mūsų baimės buvo nepagrįstos.
Kelyje „i30N“ verčia vairuotoją dirbti kartu, suima už pakarpos ir įtraukia į valdymo procesą. Ant nelygaus asfalto „Hyundai“ vairas trūkčioja ir vinguriuoja, mėgindamas išsprūsti iš rankų, o nosis lyg medžioklinis skalikas išuostinėja kiekvieną įdubą ir lyžteli net menkiausią kalnelį.
„Metų staigmena“, t. y. labiausiai maloniai nustebinusiu automobiliu, vertusiu aukščiausiai kilstelti antakį, paskelbtas „Kia Stinger“. Šis penkerių durų liftbekas sukurtas, kad „Kios“ ženklelį pabarstytų prestižo dulkėmis ir markę leistų identifikuoti ne tik kaip paprastų hečbekų bei krosoverių gamintoją. Tai pirmasis „Kios“ galu varomas modelis, prie jo auksines rankas pridėjo iš „BMW M“ divizijos perviliotas greitojo metalo genijus Albertas Biermannas, o gamos viršūnėje įsitaisiusi GT S versija generuoja jokiai „Kiai“ nematytas 370 AG.
Važiuoklė maloniai subalansuota, ir nors pakaba standi, visuomet elgiasi profesionaliai, nepurto keleivių, o kėbulas svyra kur kas mažiau, nei galėtum tikėtis iš tokio nemenko dydžio automobilio. Nors „Kia“ jau seniai įrodė gebanti gaminti kokybiškus ir išrankų europietišką skonį atitinkančius automobilius, tai pirmas modelis, kuriam nereikia galvoti jokių pateisinimų. Tai ne tik geras „Kios“ pirmasis bandymas žengti į GT segmentą; tai nuostabus automobilis, kuris gali akis į akį stoti su segmento senbuviais, o kai kuriais atžvilgiais juos net pranoksta.
„TopGear“ Metų automobilio“ titulo vertas ratuotis privalo ne tik įsiteikti racionaliam protui, bet ir kaitinti širdį, sukelti geismą, priversti dėl jo dūsauti ir aikčioti. Jį turi įsimylėti, jo trokšti, susitaikyti su jo užgaidomis ir silpnybėmis. Tokį automobilį šiemet sukūrė japonai. „Metų dizaino“, „Metų „Gran Turismo“ ir „Metų automobilio“ savininku tapo „Lexus LC500“.
LC yra didelė, greita, prašmatni kupė, sukurta net išrankiausių šios markės patronų įgeidžiams tenkinti ir kartu iššūkiui šiame rinkos segmente iki šiol be konkurencijos dominavusiems europiečiams mesti. Nors gali pasirodyti keista, bet net kainuodamas 120 tūkstančių eurų, šis automobilis siūlo geriausią segmente kainos bei vertės santykį. „Lexus LC“ nebūtinai yra greitesnis, galingesnis ar geriau valdomas nei pagrindiniai konkurentai iš Senojo žemyno, tačiau jis suteikia tai, dėl ko mylime automobilius. Jis gerai atrodo, smagiai važiuoja ir tai darydamas skleidžia teisingus garsus.
LC500 stiliaus elementų gausos galėtų pakakti net dviem automobiliams sukurti. Vien kėbulą puošia bene pusė tuzino skirtingų medžiagų ir tekstūrų, pradedant dažytu metalu ir baigiant anglies pluošto stogu, bet visos jos susilieja į darnią visumą, o 21 colio kaltiniai ratlankiai yra vieni įspūdingiausių, kada nors panaudotų serijiniame modelyje.
LC kupė kėbulo dizaineriai idealiai atliko jiems patikėtą užduotį – automobilis nepanašus į jokį kitą, atrodo unikaliai, tikslingai, ir, svarbiausia, prabangiai. Vertinant šiuolaikiniais standartais, LC500, po kurio ilgesniu nei karališka lova kapotu tūno 5 litrų 477 AG V8 variklis, nėra itin greitas ar galingas, tačiau pajėgumo trūkumą kompensuoja ugningu charakteriu.
Kol visos kitos gamintojos užsiėmusios turbinų montavimu ir darbinio tūrio mažinimu iki šešių ar keturių cilindrų, „Lexus“ vis dar suteikia galimybę pasimėgauti aistringo, laisvai kvėpuojančio ir aukštasūkio motoro teikiamais malonumais.
Ši kupė nėra sportinis modelis ir juo labiau ne superautomobilis. Ir nors jis gana greitas visose situacijose, išskyrus lenktynių trasą, „Lexus“ šiai kupė numatė kitą paskirtį. Tai vienas geriausių šiuo metu rinkoje esančių „Gran Tour“ tipo modelių, beveik prilygsta įspūdingiausiems „Aston Martin“ ar „Bentley“ gaminiams, tačiau kainuoja triskart mažiau.
„Lexus“ pavyko sukurti svaiginančiai dailų, užburiančiai važiuojantį ir vairuotoją pamaloninantį automobilį, su kuriuo nė viena kelionė nepasirodys per ilga. Bravo!