Troškimas kurti automobilius virto atkaklaus lietuvio dešimtmečio odisėja: eičiau šį kelią dar kartą

„Tikrai eičiau šį kelią dar kartą, net jeigu žinočiau, kas laukia“, – sako 29-erių metų Lukas Medeišis. Jauno lietuvio užsispyrimas tapti transporto dizaineriu virto dešimt metų trukusia odisėja, kurios geografija apima nuo Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos šalių iki tolimųjų Kinijos ir Japonijos.

Tačiau ryžtas pasiekti savo ir nesustoti ties jau pirmaisiais metais patirtomis nesėkmėmis atsipirko su kaupu: įspūdingą dešimtmetį vainikavo trokštamos specialybės magistro diplomas rankose ir patirtis dirbant su tokiais garsiais pramonės vardais, kaip „Bang & Olufsen“, „Toyota“ ar „Land Rover“.

„Dažniausiai šitas kelias yra per sunkus, nes Lietuvoje jo nėra kaip pradėti“, – pasakoja devyniolikos iš gimtinės išvažiavęs ir tik keletą kartų per metus į ją grįžtantis L. Medeišis. Anot jo, siekiant tikslo receptas paprastas: „manau, kad turėjau labai aišku tikslą ir žinojau, kaip jo siekti. Studijų metu turėjau mažai abejonių dėl to, ką dariau.“

Apsisprendė vaikystėje

Gimęs Kaune, vienuolikos metų L. Medeišis persikrautė gyventi į Vilnių, kur pabaigė Žirmūnų gimnaziją. Pašnekovas neslepia, kad tikslas tapti automobilius kuriančiu dizaineriu susiformavo dar vaikystėje, tad teliko mėginti jį įgyvendinti.

Tačiau ne viskas buvo taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

– Koks buvo jūsų kelias į menus?

– Polinkis į menus pradėjo formuotis maždaug aštuonerių, kai ėmiau groti saksofonu, nors šeimoje muzikantų ir nebuvo. Tiesiog tėvai pagalvojo, kad gal vertėtų pagroti kažkokiu instrumentu, ir aš išsirinkau saksofoną. Tačiau muzikos mokykloje, kai mokiausi kokius trečius ar ketvirtus metus, supratau, kad duonos iš to valgyti vis dėlto nenorėčiau.

Tada pradėjau groti Žirmūnų gimnazijos orkestre ir, kas buvo nuostabu, kad prasidėjo pirmosios mano kelionės į užsienį, gal dvylikos trylikos metų, į įvairius renginius Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje. Tuo metu, suprantama, dar negalvojau apie studijas užsienyje, tačiau pirmą kartą pamačiau, kaip iš tiesų žmonės gyvena kitur, kokios yra kitos kultūros.

Tuo metu pradėjau po truputį paišyti ir kaip visi berniukai norėjau paišyti automobilius. Buvo įdomu, prisidėjo ir ta „Fast and Furious“ („Greiti ir įsiutę“ – kultinis filmas apie automobilius, red. past.) kultūra, tad pirmieji mano eskizai buvo tiuninguoti automobiliai. Vėliau, kai jau mokiausi Naujosios Vilnios dailės mokykloje, supratau, kad paišymas man yra iš tikrųjų įdomu. Kaip ir dailė, ir kompozicija, ir architektūra. Galiausiai ir automobiliai, kurie Lietuvoje yra didelė kultūros dalis, todėl taip ir sutapo, kad šie dalykai buvo įdomūs kartu.

Deja, Lietuvoje mes neturime automobilių pramonės, kad būtų galima studijuoti ir tuo pačiu praktikuotis, nes praktika yra labai svarbu.

Dėl tikslo išmoko suomių kalbą

– Tad iš karto dairėtės studijų užsienyje?

– Dėl Lietuvos nebuvo minties, nes aš jau gal 9-10 klasėje supratau, kad noriu kurti automobilius, o mūsų šalyje tiesiog nebus tam galimybių. Mes turime pakankamai žinomą mados dizainą, mes turime gerų dailininkų iš Lietuvos, bet su industriniu dizainu nesame tokie garsūs, nes neturime žinomų produktų.

Tada pradėjau dairytis, kokios galimybės. Lietuvoje, Dailės akademijoje, būtų galima pradėti, bet pakeliavęs po Europą aš nebijojau pasižiūrėti į užsienį, kur vis dėlto, reikia pripažinti, yra didesnės tokios specialybės siekimo galimybės. O tada natūraliai į priekį šovė skandinaviški universitetai.

– Kodėl būtent Skandinavijos?

– Pirmas dalykas – atstumas, kad pakankamai arti Lietuvos. Antras dalykas – europiečiams juose mokslas nemokamas. Trečias dalykas – stojimams jiems nereikėjo jokių pažymių, o aš mokykloje nebuvau pats stropiausias mokinys. Ir aš žiūrėjau, kur galėčiau pritaikyti savo žinias vėliau, o Skandinavija garsėjo savo dizainu ir dizaineriais.

Vis dėlto pirmą kartą aš neįstojau į Helsinkio A. Aalto universitetą ir Lahčio taikomųjų mokslų univesitetą. Buvo stojamieji egzaminai, kuriuose man gal ir pritrūko kūrybinių sugebėjimų, bet svarbiausias dalykas, kad bakalauro studijos ir stojamieji egzaminai bakalauro laipsniui įgyti Suomijoje vyksta tos šalies kalba. Iš dalies mokiausi suomių kalbą dar Lietuvoje, tačiau per stojamuosius supratau, kad kalbos žinių man dar smarkiai trūksta.

– Bet į Suomiją sugrįžote?

– Taip, aš jau per stojamuosius supratau, kad man ten reikia patekti, nes žinojau, kaip atrodo stojamieji į Dailės akademiją, o ten užduotys buvo visai kitokios. Mano nuomone, studijos ir egzaminai Suomijoje buvo daug labiau kūrybiniai. Jie labiau bando suprasti, kaip tu gali interpretuoti, o ne tiesiog sugebi nupiešti, ką tu matai. Man tai pasirodė gerokai šviežiau nei tai, ką mokiausi Lietuvoje.

Todėl neįstojęs susirinkau daiktus ir iškeliavau gyventi į pačią Suomiją, kad vietoje geriau išmokčiau kalbą ir galėčiau stoti kitąmet. Darbavausi įvairiuose restoranuose, o užsidirbtas lėšas investavau į pasirengimą stojamiesiems ir į suomių kalbos studijas.

Tada po metų stojau jau į tris universitetus Suomijoje: tuos pačius Helsinkio, Lahčio ir dar papildomai Rovaniemio. Jau buvau gerokai pramokęs suomių kalbą, todėl antruoju bandymu pavyko įstoti į visus tris ir galėjau rinktis. Pasirinkau Helsinkio dėl dviejų priežasčių – jo akademinio svarumo ir dėl galimybės išlaikyti save, t.y. užsidirbti lėšų pragyvenimui.

Skandinaviška specifika

– Kaip sekėsi mokslai?

– Studijavau ketverius metus ir baigiau industrinio dizaino specialybę. Paprastai toks ir būna automobilių dizainerių kelias – bakalauro studijos yra industrinis dizainas, o magistro studijose jau galima pasirinkti siauresnę specializaciją.

Mokslai Suomijoje labai patiko, nes buvo labai gera atmosfera. Bendravimas su dėstytojais buvo labai jaukus, kaip su lygiais sau, buvome labai skatinami, pastumiami pirmyn, o kursas buvo mažas – dvylika žmonių.

Skandinavijoje yra tokia specifika – priimama mažiau studentų, kad dėstytojai galėtų labiau koncentruotis ties kiekvienu, konkursai į vieną vietą nemaži, mano atveju buvo septyni į vieną vietą, studijos nemokamos, todėl studentai motyvuoti – iš mūsų kurso nebaigė tik viena mergina, nes ji suprato, kad ši specialybė nėra jos pašaukimas.

Viso bakalauro metu dar dirbau restoranuose, bet užtekdavo dirbti po dvi tris dienas, kad padengčiau visas savo išlaidas.

– Kodėl nelikote ten pat magistro studijoms?

– Ten nebuvo aiškiai išreikštų tokių studijų. Jie labiau koncentruojasi į paslaugų dizainą, o mane labiau domino patys automobiliai.

Todėl po bakalauro iš esmės buvo du variantai: Karališkoji menų akademija Londone arba Umėjos universitetas Švedijoje. Ir pastarasis variantas patraukė geresne studijų kokybe ir galimybe neprasiskolinti už mokslą. Truputį neramino, kad Umėja – nedidelis miestelis šiaurėje, prie poliarinio rato, ir ten nelabai ką paveiksi (juokiasi).

Tačiau čia galėjau visiškai susikoncentruoti tik į mokslus. Universitete turėjome labai geras sąlygas: mokėmės anglų kalba, kurse – tik dešimt žmonių, patalpos ir dirbtuvės prieinamos kiaurą parą, jeigu šovė mintis, gali ateiti į bet kurią auditoriją, net kažkada krepšinį per didelį ekraną žiūrėjome auditorijoje (juokiasi). Turėjome savo virtuvę, kurioje gamindavome ir praleisdavome nemažai laiko, žodžiu, visas gyvenimas virė universitete.

Turėjom įdomių bendradarbiavimų su automobilių gamintojais, pvz. „Audi“ gaminome realaus dydžio automobilį iš molio ir t.t.

– Kiek truko magistro studijos?

– Pačios studijos yra dveji metai, bet manosios užtruko bene dvigubai dėl praktikų atlikimo. Normaliai studijos vyksta pusantrų metų, tada metams išeinama į praktiką ir grįžti į universitetą pabaigti studijas per tą likusį pusmetį. Studentai yra skatinami atlikti praktikas – taip jie mezga kontaktus, kaupia realios patirties, kuri padeda lengviau gauti darbą po studijų. Praktikos padeda susivokti, kurioje transporto dizaino srityje norėtų dirbti.

Be to, baigiamajam darbui reikia pagaminti realų 1:6 arba 1:4 santykio modelį iš pakankamai nepigių medžiagų. Pavyzdžiui, mano modelis buvo atspausdintas 3D printeriu santykiu 1:6 ir kainavo apie 5 tūkst. svarų sterlingų. Buvo daug įvairių detalių, kurias man paskui reikėjo sujungti, suklijuoti ir t.t.

Tai tam praktikos ir reikalingos, kad firmos, kurios tavimi domisi, padengtų tų darbų išlaidas, savotiškai investuotų į tave. Mano atveju, pavyzdžiui, taip ir buvo, praktikos „Land Rover“ metu bosui patiko mano darbai ir jie man padengė tas išlaidas.

Kelionių epopėja

– Kaip ta praktika prasideda, kaip randamos įmonės, kuriose galima ją atlikti?

– Kontaktų duoda dėstytojai, bet iš esmės ieškaisi pats. Mano startas buvo su „Bang & Olufsen“.

– Kodėl su garso aparatūros įmone?

– Aš nenorėjau ilgai laukti kitų atsakymų, kad nerizikuočiau, o „Bang & Olufsen“ užsiėmė automobilių interjero apdaila, tad pagalvojau, kad vis tiek dirbsiu su automobiliais, būsiu arti visų procesų ir viską matysiu. Taip ir buvo: nuo pat pradžių dalyvavau visuose susirinkimuose, buvo labai įdomu. Vėl gyvenau mažame miestelyje, šį kartą Danijos šiaurėje, tačiau manimi labai rūpinosi šefas, sugalvodavo, ką veikti savaitgaliais, tai buvo viskas gerai. Ten pradėjau vystyti savo 3D įgūdžius, kurie labai svarbūs dabartiniuose procesuose.

Besipraktikuodamas Danijoje per universiteto puslapį radau siūlymą atlikti praktiką Japonijoje „Toyota Bushoku“ įmonėje, kuri yra „Toyota“ ir „Lexus“ komponentų tiekėja. Tad po penkių mėnesių Danijoje išvykau į Aiči prefektūrą Japonijoje, kur praleidau kitus tris mėnesius.

Ten dirbau prie labiau progresyvių idėjų, kur galėjau labiau reikštis, vienas iš uždavinių buvo sukurti Tokijo olimpinių žaidynių 2020 metais transporto dizainą. „Bang & Olufsen“ norėjo, kad pasilikčiau, bet kai mane pakvietė į Japoniją, supratau, kad reikia būtinai išbandyti save ir ten.

Buvo labai įdomu kitokios kultūros supratimo prasme, kitokios dizaino tradicijos prasme. Japonijos gatvėmis tikrai važinėja kitokie automobiliai. Įdomu tai, kad dizaineriai dažniausiai yra individualistai, o Japonijoje buvo netikėta patirti, kaip jie jaučiasi labiau dalimi grupės, mąsto ir tikslo siekia kolektyviškai. Labai įdomi patirtis.

Visose iki tol turėtose praktikose aš dirbau kurdamas interjero komponentus, todėl natūralu, kad prieš baigdamas studijas norėjau padirbėti įmonėje – tikroje automobilių gamintojoje, bet man nebeliko laiko. Dėl šiuolaikinių darbo kodeksų, ypač Europoje, negalima atlikti praktikos jau pabaigus studijas. Todėl nusprendžiau pasiimti papildomus metus praktikos atlikimui ir ėmiau dairytis, kur vėl galėčiau padirbėti.

– Kaip universitetas reagavo į tokį norą?

Universitetas žiūri kiek kreivai, kai tu imi dar metus praktikai. Mums pavyko susitarti, jie suprato mano argumentus, tik jie nebedavė garantijos, kad galėsiu grįžti tada, kada norėsiu. Bet aš surizikavau ir man pavyko pataikyti grįžti kaip tik tada, kai kurse buvo mažiau žmonių.

O jų finansavimo sistema yra tokia, kad krepšelio už studentą pinigai ateina tik tada, kai studentas baigia universitetą. Todėl jiems labai svarbu, kad žmogus baigtų.

Įdomiausia praktika

– Kur tęsėte praktiką?

„Land Rover“ gamykloje, Vidurio Anglijoje. Papuoliau į progresyvaus interjero kūrybos komandą, vėl – kaip studijų laikais – dvylika žmonių, kurie visi dirbom kartu tarptautiniame kolektyve. Ir čia turbūt buvo pati įdomiausia praktika: manimi po kurio laiko pradėjo tiek pasitikėti, kad vienas keliaudavau į susitikimus su inžinieriais ar tiekėjais. Turėjau labai daug laisvės, nesijautė, kad būčiau praktikantas.

Ir kai dabar pasižiūriu, ką „Land Rover“ padarė su „Range Rover Velar“ modeliu, tai ir matosi, kad jiems pavyko sukurti savitą, tokį grynai britišką minimalizmo stilių. Tad buvo labai įdomu jiems piešti įvairias interjero dalis, net paprašydavau papildomų darbų.

Ši praktikos dalis truko pusmetį ir pabaigai aš nusprendžiau, kad dar būtų labai gerai atlikti praktiką dirbant su eksterjeru. Tuomet jau turėčiau visapusiškos patirties. Paprastai stipriose automobilių gamintojų komandose tu turi pasirinkti dirbti interjero ar eksterjero dizaineriu. Kad galėčiau padaryti tą sprendimą, aš norėjau atlikti visapusišką praktiką.

Ir paskutinė praktika pati „pasisiūlė“: Kinijos įmonės „GAC Group“ arba „Gouangzhou Automobile Group“ eksterjero vyriausiasis dizaineris pamatęs mano eskizą viename iš automobilių dizaino eskizų puslapių kitą dieną susisiekė ir paklausė, ar nenorėčiau atlikti praktiką pas juos.

Guangžu nėra labai žinomas miestas, bet jis yra vienas iš didesnių Kinijoje. Tad – vėl nauja patirtis, industrijoje yra labai daug įvairiausių gandų, kaip kinai užsiima dizainu, tad kodėl nepabandžius?

Be to, praktika Kinijoje naudinga ir dėl to, kad dabar Europoje yra daug šios šalies kapitalo pramonėje. Pavyko susitarti su „Land Rover“, kad aš padaryčiau pertrauką pas juos, atlikčiau praktiką Kinijoje, ir tada grįžčiau vėl į Angliją užbaigti praktikos, ir jie dar bendradarbiautų įgyvendinant mano baigiamąjį magistro darbą. Nemenkas netikėtumas, kad jie su viskuo sutiko – tai buvo praktiškai antrasis mano gimtadienis (juokiasi).

Taip dar tris mėnesius darbavausi Kinijoje. Buvo vėl labai įdomu, nes buvo progresyvus projektas, nauja darbo kultūra ir nuostabi gyvenimo patirtis. Su mano pagrindiniu viršininku kinu bendraujame iki šiol.

Tada grįžęs dirbau „Land Rover“ studijoje. Susitariau, kad jie mane paremtų, kol aš darysiu savo baigiamąjį darbą, kurį paskui parsivežiau gabalais į Švediją, surinkau, dariau vizualizacijas ir t. t., kol galiausiai prieš maždaug pusanto mėnesio apsigyniau darbą ir baigiau mokslus. Tai tokios buvo mano dešimties metų kelionės.

Viską pakartotų

– Iš ko pragyvenote visą šį laiką?

– Visos įmonės mokėjo vadinamuosius praktikantų atlyginimus, tad dėl pragyvenimo ypatingų problemų nebūdavo. Paprastai būdavo suteikiamas būstas, kartais apmokami skrydžiai ir dažniausiai dar mokami dienpinigiai kasdienėm išlaidom. Be to, yra įvairūs fondai, kur galima kreiptis finansavimo, jeigu atlikdamas praktiką neuždirbi tam tikro kiekio pinigų.

– Ar daug lietuvių dirba užsienyje šitoje srityje?

– Nemanau, aš bent nepažįstu daug. Per savo studijų ir praktikos metus sutikau gal tris: Tomą Ivaškevičių, Tomą Jankauską, Agnetę Linikaitę. Kitose dizaino srityse gal yra daugiau. Manau, inžinierių yra daugiau. O dažniausiai šitas kelias yra per sunkus, nes Lietuvoje jo tiesiog nėra kaip pradėti.

– Ar pakartotumėt šią odisėją, jeigu žinotumėt, kas bus?

– Neabejotinai. Tikrai eičiau šį kelią dar kartą, net jeigu žinočiau, kas laukia.

– Kas buvo svarbiausia siekiant tikslo?

– Aš manau, vienas svarbesnių dalykų, kad tau tai tikrai būtų įdomu. Jei nėra motyvacijos arba jei motyvuoja tik diplomo gavimas, tai kažkuriuo momentu gali tiesiog „užlūžti“. Jeigu tikrai žinai, ko nori, tada lengviau, net jeigu tarpiniame etape ir darai dar ne tai, ko sieki. Aš Helsinkyje studijavau industrinį dizainą, tačiau žinojau, kad tos srities skandinaviško išsilavinimo man reikia kitai pakopai pasiekti.

Turėjau labai aišku tikslą ir žinojau, kaip siekti. Studijų metu turėjau mažai abejonių dėl to, ką dariau. Tad aiškaus tikslo užsibrėžimas – irgi vienas svarbiausių dalykų. Taip pat reikia kažkiek sėkmės, kažkiek palaikymo iš šeimos. Mane tėvai palaikė nuo pat pradžių, tikėjo tuo, ką dariau.

– Dažnai grįždavot į Lietuvą per tuos dešimt metų?

Paprastai grįžtu du kartus per metus: vasarą ir per Kalėdas. Aplinkybės dažniau neleisdavo, be to studijų pradžioje aš turėjau intensyviai mokytis kalbos. Suomių kalba turbūt nėra pati naudingiausia pasaulyje, tačiau vis tiek lyg šiol smagu atskridus į tą šalį suprasti, apie ką jie šneka.

Man pasisekė, kad prasilaužiau su ta kalba. Mano studijų metai buvo tikrai įdomūs, nors nesu tikras, ar kitiems toks bakalauro kelias patiktų. Bet renkantis magistro studijas siūlyčiau visiems pagalvoti apie galimybes užsienyje. Tai labai praplečia akiratį ir tolerancijos ribas. Verta pamatyti, kaip vyksta studijos užsienyje. Tik visada svarbu pasverti, ką tu nori daryti, kur tu nori dirbti.

– O ką daryti jaunuoliui, kuris baigė mokyklą ir dar nežino, ką nori veikti?

– Skandinavijoje yra gera praktika, kad tu po mokyklos vienus metus tiesiog keliauji ir mąstai, ką tu nori daryti. Suprantu, kad Lietuvoje žmonės neturi tam finansų, bet galima tiesiog kažką padirbti, kažkuo užsiimti ir pagalvoti. Šokti kažkur iškart po mokyklos tikrai nebūtina. Tik svarbu nesugaišti per daug laiko savęs ieškojimams.

– Patartumėt ir kitiems pamėginti studijuoti užsienyje?

– Verta pamatyti, kaip vyksta studijos kitur. Bet nemanau, kad reikėtų kelti klausimą „arba-arba“, tik Lietuvoje ar tik užsienyje. Manau, svarbiausia žinoti, kokioje industrijoje tu norėtum dirbti, tada – ar yra universitetas, kuris tau galėtų suteikti tokią galimybę.

Aš nežiniau, kokios studijos yra Lietuvoje – negaliu palyginti, nes pats nestudijavau čia. Mano studijos buvo labai kokybiškos ir gavau būtent tai, ko norėjau ir ko man reikėjo. Tiesiog Lietuvoje nėra tos industrijos, kurioje aš noriu dirbti, tai ir karjeros negaliu su ja sieti.

– O kokie tolimesni jūsų karjeros planai?

– Aš dabar bendrauju su dviem firmomis. Vyksta derybos, ir kol nėra viskas aišku šimtu procentų, nesam sukirtę rankomis, pavadinimų nenorėčiau minėti. Be to, pagaliau mėgaujuosi vasaros atostogomis Lietuvoje, tad niekur neskubu.

– Mėgaujatės vasara Lietuvoje?

– Taip! (juokiasi). Po paskutinių vasarų Japonijoje ir Kinijoje, kur būdavo 39 laipsniai karščio, tikrai mėgaujuosi. Man čia tikra atgaiva.

Daugiau L. Medeišio darbų galima pamatyti čia.