Karpatų mini Rumšiškės – taip Karolis pavadino gyvenvietę, kurią lankė Karpatų kalnuose: „Poliana Percev, o lietuviškai – Pipirų slėnis. Tai lyg mažoji Rumšiškių versiją, kurioje matomi visi etniniai dalykai: kalvystė, maistas, gyva muzika ar molio dirbiniai. Visa tai vyksta realiu metu, vienoje vietoje ir maloniai stebina su kokiu atsidavimu vietiniai kaimiečiai dirba ir reprezentuoja savo kultūrą. Čia gyvena huculai – viena iš Karpatų kalniečių etninių grupių ir jos sutikimas ir pamatymas yra tikrai nuostabus“.
Tiek huculų kilmę, tiek ir pačio pavadinimo reikšmę aiškina net kelios hipotezės. Viena jų aiškina, kad pavadinimas kilęs iš rumunų kalbos ir reiškia „vagis“, kita, kad kilęs iš slaviško žodžio, reiškiančio migrantą. Yra ir dar dvi teorijos, aiškinančios vardo kilmę, o pačios tautos kilmę aiškina net keturios hipotezės.
Ši tauta nuo seno užsiima galvijininkystė kalnų ganyklose, medienos plukdymu kalnų upėmis ar kitais miško verslais. Kaip antraeilis pragyvenimo šaltinis yra sodininkystė ir daržininkystė. Taip pat huculai yra išvystę ir dailiuosius amatus – medžio drožybą, deginimą; odos ir vario dirbinių gamybą; puodininkystę ir audimą. Tradiciškai huculų dirbiniai pasižymi spalvingumu ir sudėtingumu.
Iš viso save huculais laiko apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių: virš dvidešimt tūkstančių gyvena Ukrainos teritorijoje, likusi dalis Rumunijoje.
Trečioji viršūnė
Paskutinei savo kelionės dienai Karolis pasirinko Javernik kalno viršūnę, kurios aukštis siekia kiek daugiau nei pusantro kilometro aukštį. Vietiniai, sužinoję apie keliautojo planus ją pasiekti keturračiu sukiojo pirštus prie smilkinio ir sakė, kad net patys nevažiuoja ten. Miškas labai tankus, o po gausių liūčių pastarosiomis dienomis įkalnėje susidarė daug purvo ruožų – dėl to labai didėja rizika nuslysti ir, pasak Karolio, labai nesunku tokioje situacijoje prarasti arba smarkiai sugadinti techniką.
Kopimas į viršūnę užtruko – pasiekti tikslą pavyko tik aštuntą valandą vakaro, bet nuo jos atsivėrus nuostabiam vaizdui, kaip sako keliautojas, eilinį sykį atsipirko visas vargas ir įdėtos pastangos. Vietiniai rūpinasi turizmu ir investuoja į jį. Kalno viršūnėje stovi keli sukalti nameliai, kuriuose gyvena tikras piemuo, o turistai, užkopę į viršūnę gali čia apsistoti ir pailsėti.
„Džiaugsmo labai daug. Trys dienos ir trys viršūnės. Nuostabu, kad keturračiu, kuriuo nėra tekę važiuoti į kalnus, man pavyko pasiekti sau užsibrėžtą tikslą. Iš esmės „CFMOTO CFORCE 1000 OVERLAND“ veikia be klausimų ir maršrutai, kuriais aš važiavau, būtų iššūkis bet kam. Per visas tris dienas nepatyriau jokių didesnių užklimpimų, o keturratis važiavo visur be didelio vargo. Kad ir kokiu ekstremaliu save vadinčiau, patikima technika yra labai svarbi ir užduoda gerą tonusą patogiam ir saugiam tikslų siekimui“, – savo pasirinkimu džiaugėsi Karolis.
Turizmas Ukrainoje
Nors gali nuskambėti keistai, Ukraina sudarė susitarimą su Saudo Arabija ir daugiau nei pusė po Ukrainos Karpatų kalnus keliaujančių turistų dabar yra arabai. Vietiniai gyventojai Karoliui pasakojo, kad dėl to jie labai džiaugiasi, mat vieni pagrindinių buvę turistai iš Rusijos ir Baltarusijos dabar čia nebesilanko. Tiesa, sunkumų susikalbant su iš rytų atvykusiais keliautojais pasitaiko nemažai, bet turizmo sektoriuje dirbantys žmonės prie to pratę ir sako, kad ras išeitį.
Kainos Ukrainoje, kaip pasakoja Karolis, lietuviams yra vis dar sąlyginai mažos – maždaug trečdaliu pigiau nei Lietuvoje. Tik tenka pripažinti, kad aptarnavimo lygmuo yra sąlyginis ir tikrai negali būti lyginamas su tuo, prie ko esame pratę Lietuvoje. Naujos vietos, kurios atsidaro Ukrainoje, jau dažnai dvelkia vakarietiškumu ir tai džiugina. Benzino litro kaina nesiekia vieno euro. Beje, Karolio vairuotas CFMOTO keturratis, važiuojant stačiai į kalną, naudojo apie 12-14 litrų degalų. Tai, pasak jo pačio, yra labai geri skaičiai, turint omenyje sąlygas, kuriomis teko važiuoti.