Pirmadienį pas juos svečiavosi muzikos pasaulio dievai, grojantys afrikietiškais būgnais ar improvizuojantys variniais pučiamaisiais. Antradienį stovyklautojai turėjo galimybę savo rankomis pačiupinėti vieną iš Lietuvoje esančių technikos stebuklų – „RaceTech“ komandos dirbtuvėse sukonstruotą žiedinių lenktynių monstrą, pakrikštytą „Big Daddy“ (angl. - „Didysis tėtušis“) vardu.
Išvydę itin įspūdingai atrodantį automobilį, pagamintą pagal GT3 techninius reikalavimus, debesis vaikų suklego tokiu garsu, jog buvo kilę abejonių, ar verta užkūrinėti V8, 512 AG pajėgumo variklį: juk vis vien jo riaumojimo nesigirdės...
„Kuo lenktyninis automobilis skiriasi nuo paprasto?“ „Kodėl jis neatvažiavo pats, o atkeliavo ant priekabos?“ „Koks geriausias pasaulyje lenktynininkas?“ „Kodėl mašinos viduje tokios keistos grotos?“ „Kiek benzino naudoja mašina?“ „Ar nekaršta su tokiu kombinezonu?“ „Kokiu greičiu važiuojate per varžybas?“ „Ar esate laimėjęs pirmą-antrą-trečią vietą?“ „Kaip spėjate atsisegti šešis diržus ir išsigelbėti, kai mašina užsidega?“
Kaip ir pridera bendraujant su tokia publika, identiški klausimai iš skirtingų salės kampų buvo užduoti po keletą kartą, o dalis jauniausių stovyklautojų antroje susitikimo pusėje pradėjo snūduriuoti.
Visgi tiek Marijui, tiek Džiugui toks netradicinis vaikiškų „kodėl?“ egzaminas neabejotinai davė daug naudos. Kaip sako klasikai – apie labai rimtus dalykus visada būna sudėtinga kalbėti paprastai ir labai paprasta būti sudėtingu. „RaceTech“ vyrai sugebėjo prisitaikyti prie auditorijos ir surengti neprastą ekskursiją po automobilių sporto pasaulio užkulisius.