Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, šiandien Romas turi savo klientų ratą, jo darbus vertina didžiausios klasikinių automobilių parodos Esene, Vokietijoje, lankytojai. Lietuvis kruopščiu darbu ir dėmesiu detalėms užsitarnavęs tokį gerą vardą, kad ne vienas jam patiki savo tūkstančius kainuojančius automobilius ne vieneriems metams tam, kad iš dirbtuvių Prienuose išriedėtų kelis ar net keliasdešimt kartų kainą išauginę automobiliai, o kartais – ir neįtikėtini projektai.
Ir, nepaisant tarptautiniu mastu pelnyto pripažinimo, klasikinių automobilių žinovas noriai demonstruoja savo darbus Lietuvoje. Tikėtina, kad smalsuoliai naujausius „DCw Classic“ dirbtuvių kūrinius išvys jau per Jonines – birželio 23–25 d. – vyksiančiame didžiausiame Baltijos šalyse automobilių kultūros festivalyje „Chill’n’Grill“.
Pirmi pirkiniai – nevažiuojantys
Nagingo vyro karjera prasidėjo nuo automobilinių garso sistemų.
„Tuomet buvo mada turėti žemų dažnių garsiakalbį bagažinėje, pačiam buvo įdomu. Ir kone trejus metus pradirbau su garso sistemomis. Ir maždaug 2004 m. mano garaže atsirado 1996 m. laidos „Toyota Corolla“, vėliau „Toyota Celica“. Su jomis ir gimė noras pasidaryti kažką gražaus“, – šypsosi pašnekovas.
Drauge su noru turėti dailų automobilį, atsirado ir galingesnio variklio poreikis, paskui – ir japoniškos dalys, o su jomis – būrys bičiulių, panorusių japoniškus automobilius pirkti iš „pirmų rankų“ – tiesiai iš Japonijos.
Lengva nebuvo, nes, sako Romas, tuomet buvo ne vienas aferistas. Pirmas į Lietuvą atsiplukdytas konteineris buvo su keturiais automobiliais, iš kurių trys visiškai „mirę“.
„Atsiverti aukciono lapą, kalnas hieroglifų, nieko nesupranti, pagalvoji – kaina gera, reikia pirkti. Po pirmojo konteinerio sužinojau, kad perbrauktas aukciono lapas reiškia automobilį su defektais“, – patirtimi dalinasi „DCw Classic“ dirbtuvių įkūrėjas.
Prie sportinių automobilių Romas neužsibuvo. Kaip sako pats – pavargo nuo bėgimo ir spaudimo, kad reikia viską padaryti kuo greičiau.
„Visą laiką norėjau nusipirkti pirmos kartos „Toyota Celica“. Jos neradau, bet aukcione nusipirkau savo pirmąjį „Datsun 280Z“. Jis buvo stipriai muštas, buvo bėdų su dokumentais – pardaviau tą mašiną, bet užsikabinau. Kažkurį vakarą naršydamas internete radau skelbimą, kad žmogus už 500 dolerių parduoda „Datsun“ su kalnu detalių. Iš karto parašiau elektroninį laišką ir taip viskas įsivažiavo“, – prisimena klasikinių automobilių žinovas.
Rūpi ne vien pinigai
Šiandien iš savo pirmų bandymų restauruoti „Datsun“ pašnekovas juokiasi, nes tuomet nebuvo nei dabartinių žinių, nei supratimo, kaip ir kas turėtų būti. Romas prisipažįsta, kad iki tvirtai apsispręsdamas dirbti vien su klasikiniais automobiliais, dar bandė laimę su naujais.
Iš užsienio atsivežė vieną pirmųjų „Toyota GT86“ modelių Lietuvoje ir buvo pasiryžęs šiam gaminti apdailas. Tačiau, kaip sako jis, to paties ėmėsi ir didžiuliai koncernai, su kuriais lenktyniauti buvo ne lietuvio jėgoms.
„Pasilikau su klasika, nes su naujais yra taip, kad visą laiką turi skubėti, lėkti. O čia – gali dvejus ar trejus metus daryti ir nuo to tik geriau“, – tikina restauratorius.
Tiesa, panašių kabliukų yra ir su klasikiniais automobiliais, sako Romas, mat jei jis dirbtų galvodamas vien apie finansinę pusę, skirti vienam automobiliui metus ar daugiau būtų prabanga.
„Turėtumei daryti greitai, kalti pinigus, o jeigu kažkas blogai – pamiršti ir gyvent toliau, – principą nurodo Romas, į kurio rankas, sako pats, buvo patekęs ne vienas būtent taip restauruotas klasikinis automobilis. – Daugelis į detales per daug nesigilina. Jie ateina, pamato automobilį, jei gražus, tai ir perka. O daug kas tuo spekuliuoja.“
Galbūt todėl Romas ne kartą girdėjo iš Eseno parodos dalyvių, kad jo dirbtuvių automobiliai turėtų stovėti ten, kur savo darbus pristato žymiausi klasikinių automobilių restauratoriai. Tai, neslepia pašnekovas, gerai, mat pirmąjį į Eseną atsivežtą automobilį jam pavyko parduoti per 6 valandas. O antrasis apskritai parodos nepasiekė.
„Likus dviems savaitėms iki parodos, į Lietuvą atskrido vienas mano klientų iš Austrijos, o jam kompaniją palaikė tėvas. Ir jis pasiklausė, kur galėtų įsikrauti telefoną, o užėjęs į garažą pamatė stovintį „Datsun“. Vaikščiojo, visko klausinėjo, o tada pasiteiravo, ar automobilis parduodamas. Išgirdęs teigiamą atsakymą pasakė, kad į Eseną mums jo vežti nereikia, nes automobilį perka jis. Tik po to iš kalbos išėjo, kad tas žmogus buvo 12 metų pradirbęs „Ferrari“ ir, kaip jis pabrėžė, pirko darbą – ne mašiną“, – prisimena „DCw Classic“ vadovas.
Apie automobilius negalvojo
Klasikinių automobilių dirbtuvėse, sako pašnekovas, jie stengiasi patys padaryti kuo daugiau darbų. Kitiems patikėti tik, pavyzdžiui, automobilio paruošimo dažymui bei dažymo darbai. Kalbėdamas apie pastaruosius Romas šypsosi, mat jo senelis buvo pirmasis automobilių dažytojas Prienuose ir šio darbo išmokė dabar „DCw Classic“ automobilius dažančių žmonių tėvus, o šie savo amato subtilybes perleido vaikams.
„Jie dažo karta iš kartos nuo 1964 m. visa šeima“, – kalba restauratorius.
Visgi dirbant su klasikiniais automobiliais daugelį darbų teko išmokti pačiam, nors Romo specialybė iš esmės niekaip nesusijusi su tuo, ką jis daro dabar. Pašnekovas sakosi studijavęs tarptautinį verslą, o mokykloje apskritai galvojo apie vizualinio dizaino studijas. Tačiau su automobiliais buvo susijęs vyro senelis, elektronika domėjosi tėvas, todėl visur aplink buvo automobilių.
„Be to, tėtis man kaip pirmą mašiną nupirko „Volkswagen Golf“. Tai daugiau remontavau, negu važiavau“, – juokiasi jis.
Tėvams jis dėkingas ir už galimybę įkurti savas dirbtuves, mat joms skirtas patalpas Romui padovanojo bei įrengti padėjo būtent jie. Jeigu ne tai, sako pašnekovas, nežinia, kaip dabar būtų susiklostęs jo gyvenimas.
Diktuos taisykles patys
Romas akcentuoja, kad pirmiausia jis stengiasi dirbti kokybiškai, o tai susiaurina klientų ratą, mat daugelis nenori laukti tiek, kiek truks restauravimo procesas. Kita vertus, neretai restauratorių besižvalgantys klasikinių automobilių entuziastai nesiryžta investuoti į kokybę.
Anot pašnekovo, jeigu sugebi klientui paaiškinti, kodėl vieni darbai kainuoja tiek, kiek kainuoja, ir įrodyti, kodėl tai būtina, jie drąsiai sutinka su tuo, kad restauravimo procesas nebus trumpas ir pigus. Visgi „DCw Classic“ dirbtuvių vadovas pripažįsta, kad tokių klientų daugiau iš užsienio nei iš Lietuvos.
Tai viena priežasčių, kodėl pašnekovas šiemet sako nusprendęs išimtį taikyti tik draugams lietuviams ir jų norams, o visą verslą orientuoti į užsienį. Dar vienas pokytis, sako pašnekovas, kad daugiau „DCw Classic“ nebenori dirbti klausydami klientų pageidavimų.
„Nenoriu dirbti pagal kažkieno taisykles. Jei kreipiamasi į mus, taisyklės, kaip dirbsime, taip pat turi būti mūsų, arba mes apskritai nedirbsime“, – griežtai nukerta Romas.
Nuo šių metų, sako pašnekovas, „DCw Classic“ specializuojasi ir restauruos tik „Datsun Z“ modelius, be to, šiuos antram gyvenimui prikels pasikliaudami savas vizijomis. Vyras aiškina, kad klientų norai neliks nuošalyje, tačiau tenkinti visų sumanymų jis nesirengia.
„Nepasiduosiu tam „aš noriu rožinės mašinos su geltonais ratais“. Jeigu jausčiau didelį finansinį spaudimą, taip, tektų žaisti pagal klientų taisykles, bet aš negalėčiau parodyti to automobilio visiems – man būtų gėda. Todėl gaminsime taip, kaip suprantame ir įsivaizduojame patys, niekur neskubėdami – galutiniam produktui vis tiek atsiras pirkėjas“, – aiškina restauratorius.
Keliuose jo garažuose – jau kaupiami skirtingi „Datsun Z“ modeliai, detalės, reikalingos šiems automobiliams, mat, aiškina pašnekovas, jie sparčiai graibstomi, todėl turėti nuosavą sandėlį – visuomet protingas žingsnis. Šiandien automobilius dar dengia storas dulkių sluoksnis, tačiau ateityje, be jokios abejonės, japoniška klasikos perlai iš garažo Prienuose riedės viso pasaulio keliais.