Vairuoti A. Juknevičius pradėjo būdamas nepilnametis. Tuomet, aiškina, buvo galimybė vos sulaukus 16-os gauti pažymėjimą ir vairuoti su viena sąlyga – greta turi sėdėti pilnametis asmuo, nesvarbu, ar draugas, sulaukęs 18-os, ar kaimynas, kuriam per 70 m.
Nori nuspręsti, koks naudotas automobilis Lietuvoje yra mėgiamiausias? Atiduok savo balsą čia!
„Pradėjau vairuoti nuo tėvo „Žigulių“. Tai nebuvo ta mašina, kurią gavau ir važinėjau – nuvogdavau nuo tėvo kaip ir visi pacanai“, – juokiasi pašnekovas.
Tiesa, vairuoti nemažai tekdavo ir tėvų prašymu. Tai į Svėdasų parduotuvę, tai į Anykščius, tai po giminės šventės tėvą ir senelį namo parvežti. Be suaugusių priežiūros A. Juknevičius važinėjosi tik Šimonių girioje, šalia kurios gyveno. Ir, sako, tėvams dėl jo elgesio prie vairo raudonuoti neteko – nei buvo sustabdytas policijos, nei apdaužęs automobilį.
Rinkosi praktiškai
Pirmasis nuosavas automobilis, įsigytas už savus pinigus, buvo toli gražu ne visureigis ar galios nestokojantis didelis automobilis. A. Juknevičius sėdo į pirmosios kartos „Ford Fiestą“, turintį mažalitražį motorą.
„Buvau praktiškas. Aišku, kad norėjau didelio, galingo, bet tam neturėjau pinigų. Mūsų šeimoje jais nesnigo ir tėvai negalėjo nupirkti man automobilio, todėl turėjau pats užsidirbti, pats už pirkinį susimokėti. Ir kai perki automobilį, už kurį moki pats, esi tikrai praktiškas“, – kalba pašnekovas.
Įsigyta „Fiesta“ išties buvo geras pirkinys, nes, sako A. Juknevičius, automobilis buvo patikimas, nesugesdavo, o važiuoti galėdavo kone benzino garais. Negana to, pusantrų metų pasivažinėjęs su „Fiesta“, A. Juknevičius automobilį pardavė netgi kiek brangiau nei pirko.
Du vienodi iš eilės
Antrasis nuosavas automobilis buvo „Volkswagen Polo“. Ir ne bet koks – antrosios kartos modelis turėjo 1,3 l darbinio tūrio dyzelinį variklį ir mechaninę pavarų dėžę. Kaip pasakoja pats, tais laikais Lietuvoje dyzelinas buvo pigus, automobilis važiuodavo sunaudodamas vos 3 l degalų 100 km.
„Ir aš, studentas, nuvažiuodavau į pajūrį, grįždavau ir dar savaitę važinėdavau su vienu baku. Viską, ko reikėjo, tas automobilis turėjo – magnetofoną, pečiuką šildymui. Buvo kartą net 12 mūsų į jį susėdę – matavomės, kiek gali žmonių sutilpti“, – prisimena A. Juknevičius.
Automobilis paliko tokį gerą įspūdį, kad supratęs, jog pirmojo „Polo“ varikliui ateina paskutinės dienos, A. Juknevičius automobilį pardavė ir įsigijo antrą „Polo“ ir dar kurį laiką pasivažinėjo nedideliu miesto spuogu.
Nepaisant to, kad „Polo“ nebuvo labai didelis, A. Juknevičius akcentavo, kad labiausiai jį žavėjo automobilio pravažumas. Žiemomis lenktynininkas įsigydavo geras, brangias žiemines padangas, kiek aukštesnes ir ganėtinai siauras, todėl galėdavo įveikti bet kurią pievą, privažiuoti prie bet kurios sodybos.
„Padangoms išleisdavau kokius 300 dolerių – ne visi tikrai tą galėdavo sau leisti. O aš pigiai mašinai montuodavau“, – juokiasi pašnekovas.
Pirktų tokį, kokį išlaiko
Didesni automobiliai A. Juknevičiaus garaže atsirado tada, kai dizainerio specialybę įgijęs vyras ėmė užsidirbti daugiau pinigų. Tada, prisimena jis, buvo įsigijęs „Ford Scorpio“, turėjo ir kitų galingesnių, didesnių mašinų.
„Tačiau pirmuosius metus buvau pragmatiškas, nes supratau, kad kas iš to, kad nusipirksiu galingą automobilį, jei nesugebėsiu jo išlaikyti ir negalėsiu jo važinėti“, – aiškino pašnekovas.
Prisimindamas labiausiai patikusį šeimynai tinkamą modelį, pašnekovas mini apie 2000-uosius gamintą „Volvo V70“. Svarbiausia, anot A. Juknevičiaus, kad variklis būtų D5 – penkių cilindrų turbodyzelinis.
„Didžiulė, talpi, galinga mašina. Šeimai pats tas, telpa viskas – visi lagaminai, vaikai, šuo, kas tik nori. Gali važiuoti Vilnius-Palanga didžiuliu greičiu ir net nejusi to, neris daug degalų ir bus labai praktiškas automobilis“, – giria lenktynininkas.
Iš visureigių bene mieliausias A. Juknevičiui „Toyota Land Cruiser“, žymimas kodu KZJ. Jis giria modelio variantą, turintį trilitrį turbodyzelinį variklį, kuris, sako pašnekovas, yra itin patikimas.
„Jeigu reikėtų pasirinkti vieną automobilį, greičiausiai imčiau visureigį, nes jis talpus, gali važiuoti ir keliu, ir bekele. Be to, toks automobilis pakeičia gyvenimo būdą“, – prisipažįsta lenktynininkas.
A. Juknevičius išduoda, kad toks senstelėjęs „Land Cruiser“ (KZJ71) stovi ir jo paties garaže.
„Aš jį gal turiu jau 15 metų ir nenoriu parduoti. Yra pasiūlymų pirkti, bet vis atsisakau, nes tokių automobilių jau nebėra. Atsidarau garažą, dulkes nuvalau ir suprantu, kad gaila man jį parduoti“, – sako pašnekovas.