Vikšrinis „Bentley Continental GT“, reaktyviniu varikliu varomas mopedas, klasikinis prailgintas „Indian“ motociklas su lopšiu ar į visais ratais varomą monstrą perdaryta „Pobeda“. Tai tik nedidelė dalis technikos, susirinkusios pagerinti Baikalo mylios rekordus.
Amerikietiškų lenktynių analogas ant ledo
Baikalo mylia – antrus metus rengiamas žiemos lenktynių festivalis, analogiškas Amerikoje rengiamoms lenktynėms ant išdžiūvusio druskos ežero Bonevilyje. Prie jo organizavimo prisideda ir tie patys lenktynes kitoje pasaulio pusėje organizuojantys amerikiečiai. Čia susirenka įdomiausius motorinius projektus sutvėrusios komandos ir vienos mylios distancijoje varžosi, kas išvystys kaip įmanoma didesnį greitį. Skirtumas nuo lenktynių Bonevilyje tas, kad lenktyniaujama ne ant druskos, o ant ledo. Ir Baikalo mylia yra 33 metrais ilgesnė nei standartinė: 1 642 m. Tai yra didžiausias Baikalo ežero gylis.
Visą ežerą ledu pervažiavusi tarptautinė Baikalo iššūkio ekspedicija su visa savo technika grįžo iš Severobaikalsko į Maksimiką, kur juos svečių teisėmis pakvietė renginio organizatoriai.
„Mums buvo suteikta galimybė išbandyti trasas. Kartu su kolegomis juokėmės, kad visą savaitę važiuodami ledu turėjome ilgesnių distancijų laikyti atsukus rankeną nei vieną mylią. Skirtumas tik tas, kad čia galima pasimatuoti greitį. Mūsų motociklai daugiau 140 km/val. nevažiavo“, – įspūdžiais dalinosi Lietuvos atstovas tarptautinėje komandoje Karolis Mieliauskas.
Ant ledo – greičiau nei 200 km/val.
Kompanija atvyko 6-iais standartiniais KTM motociklais, kurių vienintelė modifikacija buvo dygliuotos „Mitas“ padangos, ne tik, kad nenustebino vietinių, bet ir nebuvo konkurencingi. Į Baikalo mylios lenktynes dalyviai iš viso pasaulio prisivežė specialiai greičio rekordams siekti sukurtus motociklus modifikuotais varikliais. Štai prancūzo prailgintas „Harley Davidson“ turėjo netgi azoto suboksido įpurškimo sistemą. Jų greitis trasos gale viršijo 200 km/val.
Rusijos „Youtube“ žvaigždė „AcademeG“ atsivežęs garaže sukonstruotą ant vikšrų važiuojantį „Bentley Continental GT“ pasiekė vikšrinių transporto priemonių greičio rekordą – 125 km/val.
„Mūsų misija buvo pervažiuoti visą Baikalo ežerą ledu, tą padarėme. Šiame renginyje pasirodėme tik kaip svečiai. Bet ir mums patiems jis patiko. Jis atrodo labai gerai organizuotas, standartai atitinka aukščiausius amerikietiškus reikalavimus. Puiki atmosfera, daugybė benzingalvių iš įvairių šalių. Tai, kad šis neeilinis renginys jau antrais metais sutraukė beveik 140 dalyvių, rodo didelį jo potencialą, o technika ir išvystomi kone 250 km/val. siekiantys greičiai ant ledo – tikrai nekasdienis vaizdas“, – apie renginį atsiliepė Karolis Mieliauskas.
Bent po porą šimtų arklio galių turintys motociklai ir arti 1000 AG pasiekiantys automobiliai ant asfalto galėtų važiuoti gerokai greičiau nei 200 km/val., tačiau čia išnaudoti visos galios neleidžia trasos danga – ledas, kurį pirmosiomis dienomis vis klojo iš dangaus krentantis sniegas. Sunku rasti sukibimą net su dygliuotomis padangomis, su tomis pačiomis problemomis susiduria ir automobiliai.
Ekspedicijos technika taip pat pritraukė dėmesio
Mažiausiai problemų turėjo Baikalą kartu su motociklininkais įveikęs Airijoje stipriai modifikuotas UAZ. Nors jis turėjo „Toyota Land Cruiser“ važiuoklę, stipriai modifikuotą ir bekelei pritaikytą pakabą, apšildytą interjerą ir malkomis kūrenamą židinį viduje, 3,5 tonos svoris ir silpnas variklis neleido jam įsibėgėti greičiau nei 102 km/val. Nors greičiu jis nieko nenustebino, airio Gario O‘Keefe UAZ sulaukė nemažai vietinių susidomėjimo. Juk ji buvo sutverta važiuoti visur, o ne greitai.
Tarptautinės ekspedicijos dalyviai neprapuolė technikos gausoje. Jie irgi turėjo dėmesio vertų transporto priemonių, tokių kaip bekelės monstru paverstas amerikietiškas „Ford E-350“ mikroautobusas ar ant oro pagalvių sklendžianti valtis.
Kartu su lietuviu Karoliu Mieliausku, airiais, britais, vokiečiu, argentiniečiu iš paskos važiavo ir septintasis motociklas. Tiesa, ne KTM. Kelionės logistikos ekspertas ir „Ural Mototravel“ atstovas rusas Maksimas Anokhinas pats nusprendė pervažiuoti visą Baikalą „Ural“ motociklu su lopšiu.
„Ural Sidecar“ atrodo lyg būtų gražiai restauruotas bent keturiasdešimties metų senumo modelis, tačiau Maksimas jį paėmė tiesiai iš gamyklos. Technologiškai jis per dešimtmečius nedaug tepakito: atsirado modernūs „Brembo“ stabdžiai ir tiesioginis įpurškimas. „Ural“ varomas dviem užpakaliniais ratais. Mūsų šalyje tokių eksponatų nepamatysite, net patys rusai jų neperka, nes šie nežmoniškai brangūs, kainuoja kaip naujas „BMW GS1200“ motociklas. Daugiau nei 90 proc. tokių „Uralų“ yra eksportuojami į Šiaurės Ameriką.
Kitas eksponatas – konvojų Baikalo ledu lydėjusio ledo kapitono Olego automobilis – gerokai padidėjęs amerikietiškas „Ford E350“ mikroautobusas. Pats kėbulas ir interjeras – standartiniai. Baikalo gidas visiškai perdarė važiuoklę, kad ši nenukentėtų laužydama ledo lytis, komfortui sumontavo oro pagalves, o kad mašina būtų dar aukštesnė – ji atsistojo ant 33 colių bekelei skirtų padangų.
Valtis, naudojanti 200 litrų benzino 100 km atstumui
Vokietis prodiuseris ir operatorius Aleksanderis Hicksas šioje ekspedicijoje filmavo dokumentinį filmą. Jo transporto priemone tapo „Fortess Boat“ valtis ant pripučiamų pagalvių, kuri gali sklęsti tiek ant vandens, tiek ant ledo, sniego, lipti per ledo lytis, plaukti krantu ar pieva. Atokiuose Sibiro regionuose gana dažnai galima sutikti tokias valtis ant oro pagalvių, jos naudojamos keleiviams ir kroviniams gabenti sunkiai įveikiamomis vietovėmis. Tačiau ši nebuvo įprasta.
„Fortess“ buvo gana nedidelė lyginant su analogais ir turėjo tik 5 sėdimas vietas. Dvi odines sėdynes priekyje ir didelę odinę sofą gale, autonominį šildymą. Tai – prabangus asmeninis žaislas, dažniausiai naudojamas vykti į medžioklę ar žvejybą kitomis transporto priemonėmis nepasiekiamose vietose.
Vietoje įprasto „Žigulio“ variklio jos propelerį suko 5,7 litro „Toyota Tundra“ V8 variklis, kurio pagalba valtis galėjo skristi net 145 km/val. greičiu. Didžiausias jos minusas – degalų sąnaudos. Įprastomis sąlygomis vidurkis siekė 70 l/100 km, tačiau paskutinėmis ekspedicijos dienomis per lipnų sniegą ir sutrūkinėjusį ledą ji naudojo 200 litrų benzino 100 km kelio. Ironiška, tačiau šioje valtyje buvo gabenamos ir konvojaus degalų atsargos, kurias paskutinėmis dienomis ji pati ir išnaudojo.