Keliautojas K. Mieliauskas jau nuvažiavo apie 1,8 tūkstančio kilometrų ir kirto Suomijos-Norvegijos sieną. Prieš atsisveikindamas su Suomija, keliautojas dar spėjo apsilankyti tikroje laplandiškoje pirtyje: „Suomijoje pirčių galima rasti ne tik privačiuose gyvenamuose namuose, bet ir daugiabučiuose, viešbučiuose ar nuomojamuose apartamentuose. Labai dažnai dėl praktiškumo ir patogumo šios pirtys yra elektrinės. Visgi tai nėra pats įdomiausias ir maloniausias būdas pasikaitinti, pirtis turėtų būti kūrenama malkomis. Būtent todėl į pirtį pirmą kartą šioje kelionėje užsukau tik atvykęs į Laplandiją. Beje, suprasti, kokia suomiams svarbi yra pirtis, padeda statistika – šalyje gyvena apie 5,5 milijonai gyventojų, o pirčių, sakoma, yra virš 3 milijonų, tai yra, daugiau nei automobilių.“
Išbandęs suomiškos pirties kaitrą K. Mieliauskas kirto Suomijos-Norvegijos sieną. Keliautojas pastebi, kad jei prieš kelerius metus siena dėl pandemijos buvo uždaryta, šį kartą jis čia nesutiko nei vieno žmogaus, automobilio ar pareigūno – pasienis tuščias ir laisvai pravažiuojamas – Šengeno erdvės privalumas. Tiesa, į Norvegiją jis įvažiavo ne per Nuorgamo miestelį, bet per piečiau esantį pasienio punktą. Čia keliautoją pasitiko daugybė sniego – apie pusantro metro storio sluoksnis, dengiantis viską aplink.
„Iš karto pasijautė ir tai, kad Norvegijoje keliai prižiūrimi ne taip kruopščiai kaip Suomijoje. Bent jau mano pasirinktame maršrute yra daug aptrupėjusio ledo ir susiformavusių ledinių provėžų, kurios man labai apsunkina važiavimą – ilgai važiuojant pilkumoje, jei nėra saulės, vaizdas suvienodėja ir provėža nebūtinai matosi, o tai yra pavojinga. Bet šiaurė yra šiaurė, prižiūrėti kelius šiose atokiose vietose greičiausiai yra labai sunku“, – svarsto K. Mieliauskas.
Keliautojas pasakoja, kad peizažas Norvegijoje taip pat keičiasi – prasidėjo sunkiai nusakomo grožio fjordai, kalnai ir vanduo. O važiuojant palei Porsangerio fjordą K. Mieliauską užklupo stiprus šoninis vėjas: „Važiuojant motociklu įprastoje aplinkoje šonininis vėjas jau yra nemažas iššūkis stabilumui. Važiuojant dygliuotomis padangomis ant ledo sukibimas yra neblogas arba net geras. Bet čia, šiaurėje, nuolat lydi netikėti, stiprūs šoninio vėjo smūgiai, pavyzdžiui, išvažiavus iš už kalno ar miško, prasilenkiant su sunkvežimiu. Kartais dėl vėjo smūgio kelio nuolydyje šiek tiek pasikeičia važiavimo trajektorija, todėl motociklas atsiduria vėžėje, kurioje tik asfaltas – dėl prasto sukibimo ratai slysta ir kyla pavojus.“
Stiprus vėjas – ne vienintelė kelionės į Nordkapą kliūtis. Keliautojas prasitaria, kad nuolat seka informaciją apie kelius, vedančius į šiauriausią Europos tašką – keliai tai uždaromi, tai atidaromi dėl pavojingų oro sąlygų. Stiprus vėjas neša sniegą, tad transporto priemonėms kyla rizika nuslysti nuo kelio. Apie oro sąlygas įspėja ne tik nuolat atnaujinama informacija specialioje programėlėje, bet ir kelio užkardai ar įvažiuojant į tunelius įrengti vartai, panašūs į garažo vartus. Pastarieji atsidaro tik privažiavus prie tunelio – kad vėjo gūsiai nesukurtų labai stiprios vėjo bangos tunelyje, taip pat, kad neapledėtų kelio danga tunelyje.
Keliautojas primena, kad Nordkapas yra šiauriausias Europos taškas, esantis Mageriojos saloje, kurią su žemynine Norvegija jungia beveik septynių kilometrų ilgio Nordkapo tunelis, nutiestas po vandeniu. Tai yra šiauriausias ir vienas ilgiausių povandeninių tunelių Norvegijoje, o žemiausia jo vieta yra net 212 m po vandeniu. „Važiuoti šiuo tuneliu įdomu ne tik todėl, kad jis po vandeniu. Čia nutiestas geras asfaltas, bet tunelis be jokios apdailos, kaip paprastai esame įpratę matyti Italijoje ar kitose šalyse. Tad atrodo, kad važiuoju per urvą po vandeniu. Be to, tvyro stiprus jūros dumblių kvapas“, – įspūdžiais dalinasi K. Mieliauskas.
Nepaisant stipraus vėjo ir sniego, keliautojas K. Mieliauskas sėkmingai pasiekė toliausiai šiaurėje esantį Norvegijos Honingsvogo miestelį, įsikūrusį Mageriojos salos pietryčiuose, Barenco jūros pakrantėje. Iš čia iki Nordkapo lieka visai nedaug, vos kelios dešimtys kilometrų. Tačiau tai dar nereiškia, kad šiauriausią Europos tašką bus galima lengvai pasiekti – dėl oro sąlygų kelias gali būti uždarytas.
Ar K. Mieliauskui šį kartą pavyks – paaiškės jau visai netrukus: „Paskutiniame pasakojime pasidalinsiu, koks magiškas vaizdas mane pasitiko vos atvykus į Honingsvogą ir ar galiausiai man pavyks motociklu CFMOTO 800MT žiemą pasiekti Nordkapą“.