Įkvepianti panevėžietės istorija: 16 narkozių dėl sunkios ligos problemas užmiršta ekstremalaus motokroso trasoje
Nepažįstantieji panevėžietės Viktorijos Repečkaitės vargu ar patikėtų, kad ši labai moteriška, žavi 30-metė motokroso trasoje yra bebaimė, kuriai nė motais iš po ratų skriejantis purvas ir dulkių kamuoliai bei neretai traumomis pasibaigiantys skaudūs kryčiai nuo keturračio. Viktorijos nesustabdė net gyvenimą pažymėjusi sudėtinga ir reta liga.
Išties likimas šiai merginai aštrių pipirų tikrai nepašykštėjo. „O gal ir gerai, kad tokius išbandymus siunčia man. Galbūt ne kiekvienas silpnesnis juos atlaikytų?“ – svarsto Lietuvos motokroso „Quad“ moterys klasės čempionė, Lietuvos motokroso taurės nugalėtoja.
Gyventi sportu
Motokroso trasą būtų galima vadinti antraisiais Viktorijos Repečkaitės namais. Nors šį sezoną užsiropšti ant keturračio ir skrieti su vėju jai sutrukdė rimta trauma – nuo per didelių rankoms tenkančių krūvių Viktorijai prasidėjo lėtinis sausgyslės uždegimas, lydimas stiprių skausmų. „Gali ir abi kojos lūžti, bet vis tiek kažkaip trasą baigsi. O dėl rankų yra kitaip. Stiprios rankos – pagrindinis įrankis šiame sporte. Jei jos nelaikys, skrisi nuo keturračio toliau nei matai“, – sako mergina, per visą gyvenimą ištvėrusi net 16 narkozių.
V. Repečkaitė yra ne kartą skaudžiai griuvusi trasoje, gerokai apsilamdžiusi šonus, net pusę metų vaikščiojusi su kaklo įtvaru, ištvėrusi kelio menisko operaciją. Tačiau visi šiame sporte tykantys pavojai ir rizikos, anot Viktorijos, kažkaip mistiškai labai greitai užsimiršta – tikriausiai tai bus šalutinis visų tų narkozių poveikis, juokauja. „Manęs tai niekada nestabdė ir tikrai nestabdo, – tikina motokrosininkė. – Ir praėjusį sezoną baigiau kentėdama siaubingus rankos skausmus. Tėčiui net teko numauti man pirštinę, nes pati nebegalėjau to padaryti.“ Ranka, merginos teigimu, stipriai tindavo – negalėdavo joje išlaikyti telefono ar puodelio. Tiesiog nebuvo jėgų.
Galiausiai Viktorijos tėtis supykęs pareiškė: kol dukra iki galo neišsigydys rankos, tikrai nesės ant keturračio. Taigi dabar V. Repečkaitės bolidas saugiai ilsisi tėvų namų garaže Anykščiuose. Bet motokrosininkė jau nekantrauja šį savaitgalį pabalnoti savo žirgą. Nors traumuota ranka vis dar primena apie save, išsiderėjo galimybę dalyvauti Tytuvėnuose vyksiančiose varžybose. „Motokrosas man nėra pomėgis, tai – visas mano gyvenimas. Aš be jo negaliu“, – tvirtina V. Repečkaitė.
Ekstremalų šeimyna
Motokrosu Viktorija gyvena nuo pat vaikystės. Tai neturėtų stebinti, nes Repečkų pavardė giliai įrėžta į šio sporto istoriją.
Viktorijos tėtis Gintaras ir jo broliai – buvę motokrosininkai. Senelis taip pat motociklų mylėtojas. Tad galima sakyti, jog ši sportinė tradicija Repečkų šeimoje perduodama iš kartos į kartą. „Gerai atsimenu, kai tėtis su mama važiuodavo į varžybas, o mane palikdavo pas senelius. Jei babai suskambėdavo telefonas, žinodavau, kad tėtis iš trasos išvežtas į ligoninę ir šiandien manęs negalės pasiimti“, – pasakoja Viktorija. Kelis kartus jau užaugusi dukra ir pati vežė traumą patyrusį tėtį į priėmimo skyrių, tad puikiai matė, kiek daug jis atidavė dievinamam sportui. „Ir aš jį puikiai suprantu, nes toks yra tas motokrosas“, – šypteli Viktorija.
V. Repečkaitės tėtis, beje, ir šiandien niekur nuo sporto nenutolo – lydi dukrą į kiekvienas varžybas. Be to, ant jo pečių gula bene didžiausias rūpestis – kad technika veiktų nepriekaištingai. „Savaitė iki varžybų tėčiui yra labai įtempta – turi paruošti keturratį. Tik jo dėka aš jau tiek metų juo važiuoju, – auksarankiam tėčiui gražių žodžių negaili dukra. – Nė karto nebuvo taip, kad dėl technikos gedimo neišriedėčiau į startą. Tėtis visada atranda problemą, jei tik tokia yra. Jis labai daug man ir sesei yra atidavęs.“ Beje, keturratis, kuriuo dabar V. Repečkaitė skina pergales, – irgi jos tėčio dovana gimtadienio proga.
Į trasą – abi dukros
Kiek sunkiau Gintarui Repečkai būdavo, kai trasoje varžydavosi abi dukros – ir Viktorija, ir jos jaunėlė sesuo Izabelė.
„Jis ne tik turėdavo paruošti varžyboms du motociklus, bet ir išlikti šaltų nervų, kad ir kas nutiktų. Juk trasoje būdavo dvi jo mergaitės“, – šypteli V. Repečkaitė. Pati pirmoji šansą pajusti motokroso varžybų jaudulį gavo jaunesnė Izabelė. Ji dar būdama 14-os tėčiui pareiškė norinti savo motociklo. „Aš irgi visada apie tai pasvajodavau, bet žinojau, kad nėra pinigų šiam sportui, nes jis labai brangus. Taigi nedrįsdavau tėčio prašyti“, – pasakoja Viktorija, bandžiusi atkalbėti tėtį ir nuo pirkinio sesei. „Mes esame labai skirtingos – ji tokia karštesnė, o aš ramesnė, labiau viską apgalvojanti. Sakau tėčiui: nepirk, nes tikrai su ja nesusitvarkysime“, – dabar juokiasi prisiminusi Viktorija.
Visgi tėtis išpildė jaunesnės dukters norą ir įteikė jai pirmąjį motociklą 85 kubinių centimetrų varikliu, kuriuo Izabelė tuoj pat išdulkėjo į varžybų trasą.
Teko pakeisti seserį
Pats G. Repečka turėjo sportinį, palyginti nediduką keturratį, pritaikytą važinėti trasomis, šokinėti per tramplynus. Šis, kol Viktorija buvo dar vaikas, ypač ją masino. „Pamenu, tėtės vis prašydavau: „Ar galiu pavažiuoti, ar galiu?!“ – pasakoja V. Repečkaitė. – Į trasą, aišku, manęs neleisdavo, bet vis užsilipdavau ant to keturračio.“ Pirmasis pavažinėjimas išsvajotuoju keturračiu sutapo ir su pirmąja trauma – plyšusiu kelio menisku.
„Jei jau apverti tą keturratį, tai turėk bėdą, nes jo svoris tikrai didelis“, – patikina motokrosininkė. 2019 metais Pakruojyje vyko varžybos, kuriose turėjo startuoti Izabelė. Tačiau ji labai skaudžiai griuvo ir susilaužė raktikaulį. Tėtis greitosios medicinos pagalbos automobiliu su dukra turėjo skubėti į Šiaulius, nes Pakruojyje nebuvo vaikų traumatologo. „Ir aš likau viena su tais visais motociklais, – pamena Viktorija. – Tėtis vos spėjo paklausti, ar man kas padės pasikrauti juos į autobusiuką ir ar galėsiu jį parvairuoti iki namų Anykščiuose.“ O tada prie Viktorijos priėjo Panevėžio motociklų sporto klubo „Sema“, kuriam Izabelė turėjo atstovauti, vadovas Almantas Stepukas ir juokais pasiteiravo, ar Viktorija žinanti, kad dabar jai teks ropštis ant keturračio ir su klubo vėliava baigti sezoną vietoj rimtai susižeidusios sesers.
„Nors tai ir buvo tik pajuokavimas, bet man – kaip paskatinimas. Tais pačiais metais aš jau važiavau trasoje. Tad išėjo toks gana įdomus krikštas“, – juokiasi V. Repečkaitė, 2021 metais jau lipusi ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio kaip Lietuvos „Quad“ moterys klasės čempionė ir šalies taurės laimėtoja.
Per plauką nuo mirties
„Manau, aš jau pasiekiau daugiau, nei galėčiau įsivaizduoti“, – drąsiai sako Viktorija. Trisdešimtmetį neseniai atšventusi jauna moteris save vadina sėkmės kūdikiu. Svarsto, jog gimė po laiminga žvaigžde, nes turi savo angelą sargą – amžinatilsį promočiutę, kurios garbei ir buvo pavadinta. O tos apsaugos tikrai prireikė ne kartą.
2014 metais visas Viktorijos pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Po atliktos bronchoskopijos merginos ligos istorijoje atsirado įrašas apie sunkią lėtinę ligą – plaučių alveolių proteinozę. Liga tokia reta, kad V. Repečkaitė yra tik antroji pacientė visoje šalyje. Dėl nežinomos priežasties jos plaučius užpildo specifinis baltymas. Tuomet privalu juos valyti. Tokią procedūrą Viktorijai jau teko kartoti du kartus. Pirmoji, neabejoja, išgelbėjo gyvybę. „2014 metais buvo toks etapas, kad Santaros klinikose praleidau keturis mėnesius“, – prisimena V. Repčekaitė.
„Pagaliau nustačius ligą, man iš abiejų plaučių pusių ištraukė net 25 litrus skysčio“, – pasakoja ji. Liga anuomet pasireiškė labai stipriu dusuliu – Viktorija savarankiškai nebegalėdavo net nueiti į tualetą. Jai privalėjo būti nuolatos tiekiamas deguonis. O gydytojai tik skėsčiojo rankomis ir nežinojo, kas pacientei yra. Šį laikotarpį tiek Viktorija, tiek jos artimieji mena su didžiausiu siaubu. Merginos būklė buvo tokia sunki, kad kviestas net kunigas paskutinį patepimą suteikti. Ir tik vienas vienintelis tyrimas galiausiai ištraukė panevėžietę iš mirties gniaužtų.
Išgirdo palankų sprendimą
„Nuo vaikystės esu bėdų maišelis. Mažai man diagnozuota astma, bet dabar, manau, kad tai ir buvo šios retos ligos pradžia, o ne jokia astma, kurią gydėme“, – svarsto pašnekovė. Dėl retos ir rimtos diagnozės V. Repečkaitė nuolatos privalo tikrintis sveikatą, bet anuomet ją išgirdus, merginai ramybės nedavė vienintelis klausimas: ar galės grįžti į motokroso trasą ir kada. Gydytoja, anot Viktorijos, nebuvo sužavėta pacientės dalyvavimu motokroso varžybose, kur trasa nuolat skendi dulkėse, tačiau kategoriškai neprieštaravo. „Pasakė, kad jei pati emociškai gerai jausiuosi, gerai bus ir mano plaučiams. Ir galiu pasakyti, kad man motokrosas labai padėjo. Aišku, plaučiams geriau nepasidarė, bet ir nepablogėjo“, – šypteli pašnekovė.
2016 metais V. Repečkaitei buvo atliktas paskutinis plaučių plovimas. „Aišku, visada tikrinuosi deguonį, man reguliariai daroma kompiuterinė tomografija – vis žiūrima, ar taškelių ant plaučių nepadaugėjo. Bet viskas atrodo stabilu ir nėra prie ko prikibti, kad negalėčiau važiuoti“, – džiaugiasi motokrosininkė.
Ne patys geriausi laikai
Kadangi keturračių „Quad“ moterys klasėje Lietuvoje, be V. Repečkaitės, liko tik viena jos varžovė, prie starto linijos motokrosininkės dabar rikiuojasi kartu su vyrais. „Važiuoti su kuo tikrai yra, į ką lygiuotis – taip pat, – nenusimena Viktorija. – Gali važiuoti ir pačiame gale, gali aplenkti vieną kitą konkurentą – man dabar užimta vieta nebėra taip svarbu. Tiesiog malonu pasivaržyti su vyrais.“
„Manau, motokroso pasaulyje dėl to mus ir gerbia“, – priduria ji. Kadangi keturračių motokrosas išgyvena ne pačius geriausius laikus ir bendruomenė jaučiasi tarsi nustumta į paraštes, V. Repečkaitė pasvajoja kada nors pati prisidėti prie federacijos veiklos ir palaikyti keturračių sporto mėgėjus.
Šįmet netgi į vadinamąją motokroso olimpiadą motokrosininkai su keturračiais vyko iš savų ir šiam sportui neabejingų žmonių paaukotų lėšų. Ir, paradoksalu, parodė dar geresnį rezultatą nei dviračių motociklų motokrosininkai. „Norėtume jaustis lygūs“, – sako V. Repečkaitė.
Tarp dviejų pasaulių
Kai nesimėgauja purvo voniomis trasoje, V. Repečkaitė rūpinai kitų moterų grožiu. Ji – sertifikuota blakstienų priauginimo meistrė. Laisvalaikiu Viktorija dar veria įvairiausių akmenukų apyrankes, kuria kitus papuošalus. Kaip pati sako, tada atsiskleidžia jos meniškoji pusė.
Nors stereotipiškai atrodytų, jog visai nemoteriškas sportas motokrosas ir grožio pasaulis sunkiai suderinami dalykai, V. Repečkaitė džiaugiasi, kad šios skirtingos veiklos jai padeda rasti pusiausvyrą. „Šį sezoną dėl traumuotos rankos labai mažai važinėjau, tad jaučiausi tarsi nesava. Atrodo, trūksta pasitikėjimo, kurio įgaunu su keturračiu trasoje, trūksta adrenalino, kurio gaunu prie starto linijos. Vien ką reiškia žmonių palaikymas po visų varžybų, ta emocija…“ – sako V. Repečkaitė. Motokrosas panevėžietei dovanojo ne tik daugybę neįkainojamų akimirkų, bet ir gyvenimo meilę. Su širdies draugu Dovydu juodu suvedė būtent meilė šiam sportui.
„Buvome seni pažįstami, nes jo tėtis – buvęs motokroso teisėjas. Dovydas ir pats važiuodavo, bet dabar perėjo į dviračių sportą. Taip atsitiko, kad susiėjome“, – šypsosi Viktorija. Dėl užgimusios meilės V. Repečkaitė ir į Panevėžį iš Anykščių persikėlė – jau bemaž penkerius metus vadina jį savo namais.
Talismanas – šeima
Priešingai nei sesuo, motokroso trasoje sėmusi viską pilna sauja, Viktorija sako savų tikslų siekusi pamažu, žingsnis po žingsnio.
„Pagal Zodiako ženklą esu Svarstyklės. Tad turėjau prisijaukinti ir techniką, ir visas trasas, kad dabar jaučiausi taip, kaip jaučiuosi ant keturračio. Kad galėčiau šokinėti per tramplynus, man prireikė dvejų ar net trejų metų. O mano sesė tik atsisėdo ir iškart važiavo. Turbūt todėl yra patyrusi labai daug traumų ir dabar visai nebevažiuoja“, – svarsto V. Repečkaitė. Bet Izabelė dar dvyliktoje klasėje susidėliojo prioritetus, nusprendė stoti į universitetą ir sporto atsisakė. Nors išliko ištikima sesers sirgalė ir palaikymo komandos narė. Jei negali Viktorijos lydėti į varžybas, po jų visad paskambina paklausti, kaip sekėsi, ar viskas gerai. Kaip ir tėvai bei mylimasis, važiuojantis kartu į kiekvienas varžybas. Artimiausius žmones V. Repečkaitė ne tik vadina savo didžiausiais gerbėjais, bet ir sėkmę nešančiais talismanais.
„Kad man sektųsi, šalia turi būti mano žmonės, kuriuos aš labai myliu“, – šypsosi Viktorija. Daugybę išbandymų patyrusi, ji sako anaiptol nesijaučianti nuskriaustąja. Ir savo istorija dalijasi tik tam, kad galėtų įkvėpti kitus. „Nepaisant visko, šiandien esu laiminga. Man viskas gerai. Svarbiausia – kad būtų sveikatos. Ne pinigai yra laimė. Sveikata ir supantys žmonės – brangiausias turtas“, – įsitikinusi V. Repečkaitė.
