LR Seimo sprendimu šiemet minint „Kronikos“ metus, renginio maršrutą papildys vietos, pasakojančios apie pogrindinio leidinio pradžią, pavadinimo kilmę, leidėjus, taip pat apie žmones, kurių istorijos nugulė „Kronikos“ puslapiuose. Šių drąsių žmonių dėka pasaulis išgirdo apie tikinčiųjų persekiojimą okupuotoje Lietuvoje, o pati „Kronika“ sovietmečiu tapo vienu svarbiausių neginkluoto pasipriešinimo simbolių.
Motoralio organizatoriai „Kronikos“ istoriją išgirdo iš pirmų lūpų, apsilankę pas pirmąjį ir ilgametį jos redaktorių kardinolą Sigitą Tamkevičių, kuris palaimino ralio misiją ir džiaugėsi aktualizuojama „Kronikos“ istorija. Pasak kardinolo, kovoti už laisvę bei tiesą svarbu ir šiandien, nes gyventi laisvėje nėra ir neturi būti lengva – tai kartu yra įpareigojimas kasdien budėti jos sargyboje, nuolat priešintis dvasiniam ir fiziniam pavergimui, stiprinti rūpestį savo valstybe ir vienas kitu.
Todėl ralio dalyviai ne tik lankys įdomias Lietuvos vietas, bet ir susitiks su vietos bendruomenėmis, o už organizatorių pateiktų užduočių įgyvendinimą pelnys taškus. Ralį laimės daugiausiai taškų surinkusi komanda. Dalyviai kviečiami startuoti bet kurioje Lietuvos vietoje, o finišuos – Kaune, Rotušės aikštėje. Planuojama sulaukti apie 200 komandų, kurios vienys beveik 900 dalyvių.
Daugiau apie šių metų ralio akcentą – „Bažnyčios kronikos“ istoriją, pokalbyje su ralio organizatoriais pasakojo renginio idėją palaikantis kardinolas Sigitas Tamkevičius.
– Kaip surinkdavote žinias „Kronikai“? Ir kaip tuo pat metu sugebėdavote išlikti nematomi?
– Galima sakyti, „padėjo“ sovietinė valdžia. 1969 m. grupelė kunigų sovietinei valdžiai parašėme neilgą pareiškimą, kad Lietuvoje kasmet miršta apie 30 kunigų, o į seminariją leidžiama įstoti vos penkiems. Už šį raštą mane nušalino nuo kunigo pareigų ir teko įsidarbinti metalo gamykloje, o dar vėliau dirbau melioratoriumi. Tačiau nebeidamas tiesioginių pareigų parapijoje, savaitgaliais galėjau keliauti po Lietuvą ir susipažinti su pogrindžio vienuolijomis, taip pat užmezgiau glaudesnį ryšį su veiklių katalikų draugija – „Eucharistijos bičiuliais“. Tais metais užmegzti kontaktai vėliau labai pravertė kuriant „Kroniką“.
Visą medžiagą gaudavome trimis keliais: per aktyvius kunigus, pogrindžio vienuolynus ir „Eucharistijos bičiulių“ dėka. Pavyzdžiui, Kaune aktyviai veikė vienuolės eucharistietės, jų namo prieangyje gulėjo guminis kilimėlis ir visi medžiagą palikdavo po juo, o aš atvažiuodavau pasiimti. Tuomet turėjau Žiguliuką ir paėmęs medžiagą paslėpdavau už rato, supakavęs į plastikinį maišelį. Pamaniau, kad jeigu kratos metu rastų, galėčiau išsiginti, kad patys ten ir įdėjo.
Tai buvo pastovi būsena – kur nors einant dairytis geros slėptuvės. Taip sumąsčiau slėpti „Kronikos“ medžiagą Simno bažnyčios altoriuje. Kiekvieno altoriaus viduryje yra keturkampė ertmė, uždengta akmeniu. Aš tą akmeninę plytą pakėliau ir viduje patalpinau „Kronikos“ medžiagą, ją dar giliau pastumdamas, po altoriaus apačioje pritvirtintu mediniu laiptu. Tai ilgą laiką buvo pati saugiausia slėptuvė.
– Kaip pavykdavo „Kroniką“ išsiųsti į užsienį?
– Vienintelis kelias pasiekti Vakarus tuo metu buvo per Maskvą, kadangi ten dirbo akredituoti užsienio žurnalistai, kurie palaikė ryšius su disidentais: Sergejumi Kovaliovu, Andrejumi Sacharovu, Tatjana Velikanova ir kitais. Iš pradžių „Kronikos“ numerį fotografuodavau, jis sutilpdavo į vieną juostą. Kai pirmą kartą tokią juostą vežiau į Maskvą, ją įmontavau į žibintuvėlio elementus. Pats žibintuvėlis veikė kuo puikiausiai, o atiduodamas jį paaiškinau, kurį elementą reikia išardyti. Kartais numerį sudėdavau į dantų pastos tūtelę ar kokį suvenyrą.
Lėktuvais į Maskvą neskrisdavau, nes skrydžiui būtų reikėję registruotis, tad vykdavau traukiniu. Ir niekada iš Vilniaus ar Kauno, bet pakeleivingomis mašinomis pirmiausia nuvykus į Minską. Taip pat išlipęs iš traukinio neidavau tiesiogiai į susitikimo vietą, bet pirmiausia kurį laiką važinėdavau metro. Būdavo, įlipu į vagoną, tačiau prieš pat durims užsidarant staigiai išlipu ir stebiu – jei niekas nesuskubo išlipti, reiškia, neseka.
O persiųsti „Kroniką“ iš Maskvos prašydavau JAV lietuvių laikraščiui „Draugas“. Maskvos disidentai perduodavo užsienio žurnalistams, o šie persiųsdavo diplomatiniu paštu, kurio sovietinis saugumas neturėjo teisės tikrinti. Taip per pusantro ar du mėnesius nuo naujos „Kronikos“ pasirodymo, apie ją išgirsdavome jau iš Vakarų – skaitomą per „Vatikano radiją“ ar „Laisvosios Europos radiją“.
– Ar nekamavo beviltiškumo jausmas, kad jėgos nelygios, ir laimėti prieš tokį gausų būrį gerai apmokytų saugumiečių galbūt neįmanoma?
– Per vienuolika darbo su „Kronika“ metų sunkiausia buvo išgyventi brangių bendražygių areštus, kurie kaip akmenys prislėgdavo širdį. Tačiau beviltiškumo tikrai nejutome. Tikėjimas įkvėpė drąsos ir užtikrintumo, kad pasiseks.
Visi „Kronikos“ bendradarbiai buvo gilaus tikėjimo žmonės. Vieną jų, daug prie platinimo prisidėjusį vilnietį Vladą Lapienį dėl „Kronikos“ teisė net du kartus. Antrąjį kartą jam buvo suėję 80 metų ir jau įsibėgėjusi taip vadinama Gorbačiovo perestroika, kai sovietinė valdžia stengėsi gerinti savo įvaizdį pasaulyje. Tad nuvežus Vladą į Mordovijos lagerį, viršininkas jam pasakė: „Parašyk kelis sakinius, kad gailiesi, ir važiuok laisvas pas žmoną“. O Lapienis atsakė: „Man čia taip gerai, kad nieko nerašysiu“. Šis 80-mečio žmogaus atsakymas labai tiksliai atskleidžia, ant kokių tvirtų tikėjimo pamatų mes stovėjome. Tikėjimas buvo jėga, mus vedusi į priekį. Matyt todėl sovietiniam saugumui taip ir nepavyko susekti „Kronikos“ visus 17 leidybos metų.