Kur baigiasi žemė
K. Mieliauskas leidosi į naują kelionę, kurią pavadino „Į ten, kur baigiasi žemė“ ir per pusantro mėnesio planuoja pasiekti piečiausią žemyninės Indijos vietą – Kanjakumari miestą ir čia esantį Komorino kyšulį. „Kanjakumari – simboliškas taškas, dažnai vadinamas vieta, kurioje baigiasi žemė. Ši vieta iš trijų pusių apsupta vandens: čia susitinka Indijos vandenynas, Arabijos jūra ir Bengalijos įlankos vandenys, žymi įspūdingais saulėtekiais ir saulėlydžiais, kuriuos galima stebėti iš tos pačios vietos. Turbūt ne veltui Kanjakumari buvo pasirinkta kaip vieta, kurios pakrantėje į jūrą buvo paleisti Mahatmos Gandžio palaikai“, – pasakojimą pradeda keliautojas.
Tačiau iki pasiekiant Kanjakumari, K. Mieliausko laukia ilgas kelias: „Šios kelionės maršrutas iš Vilniaus driekiasi per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraką, Iraną, Pakistaną ir kone visą Indiją. Skaičiavau, kad iš viso turėtų apie 13 tūkstančių kilometrų. Manau, kad kelyje užtruksiu apie 50 dienų. Beje, šį kartą jokių rekordų nesiekiu, todėl kelionės trukmė gali keistis priklausomai nuo to, su kokia situacija susidursiu tokiose nepaprastose šalyse kaip Iranas, Irakas ar Pakistanas. Gali būti, kad kelionė pailgės.“
Keliautojas ir motociklininkas šį kartą į kelią leidosi CFMOTO 800 MT motociklu – naujo modelio kelioniniu motociklu, kuriam tai yra pirmas toks išbandymas. Todėl K. Mieliauskas prisipažįsta, kad nekantrauja išbandyti naują techniką.
Geriausias laikas – dabar
Paklaustas, kas šį kartą jį paskatino leistis į kelią, K. Mieliauskas sako, kad tai – atėjęs suvokimas, jog geriausias laikas yra dabar. „Tolimose šalyse situacija kinta nuolat, todėl idealaus laiko ir aplinkybių tokiai ilgai kelionei paprasčiausiai nėra – kažkuriame etape trukdys tai nepalankios meteorologinės, tai politinės ar virusologinės aplinkybės. Važiuojant 13 tūkstančių kilometrų visą laiką išlieka tikimybė, kad kažkas bus ne taip.
Pavyzdžiui, prieš šešerius metus Sibire degė miškai, o kai 2019 m. važiavau aplink pasaulį, Sibire buvo dideli potvyniai. Pastaruosius dvejus metus bet kokias keliones apribojo koronavirusas, šiais metais prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje taip pat ištrynė iš kelionių žemėlapio dideles teritorijas, per kurias anksčiau esu keliavęs. Iki pandemijos Iranas dėl politinių peripetijų neįsileisdavo keliautojų su didelės kubatūros motociklais, įvažiuoti į šalį galėjo tik motociklai iki 250 kubinių centimetrų, todėl šis maršrutas mažiausiai ketverius pastaruosius metus buvo neįmanomas. Tad akivaizdu, jog laikas eina ir geriausias laikas yra dabar, geresnio paprasčiausiai gali ir nebūti“, – motyvais dalijasi keliautojas.
Meškos ir serpantinai
Pirmąją kelionės savaitę K. Mieliauskas įveikė Lenkiją, Slovakiją ir Vengriją, o pirmieji įspūdingi vaizdai ir nuotykiai laukė Rumunijoje, pasiekus vienu šalies simbolių laikomą Transfagarašano kalnų perėją. Daugiau nei 2000 m aukštyje esantis 90 km ilgio automobilių kelias yra be galo vingiuotas, o vaizdai užgniaužia kvapą, todėl jį labai mėgsta motociklininkai – aukštyn ir žemyn vedantys kelio vingiai, Karpatų kalnai ir laukinė gamta nepalieka abejingų. Adrenalino prideda apie 5 km serpentinų, 80 posūkių, 500 tiltų ir 5 tuneliai. Turbūt ne veltui šis kelias nuo spalio pabaigos iki pat birželio dažniausiai būna nepravažiuojamas dėl sniego ir slypinčių pavojų.
Be to, ne tokia džiuginanti ir šio kelio istorija. Transfagarašano kalnų perėja diktatoriui Nicolea Ceausescu įsakius pradėta tiesti 1970 m. Jos reikėjo tam, kad įsiveržus sovietams Rumunijos kariai galėtų greičiau persikelti per kalnų masyvą. Perėjos statybos pareikalavo daugybės pinigų ir net 6 tūkstančių tonų dinamito. Deja, dauguma jaunų bei nepatyrusių kareivių, prisidėjusių prie kelio tiesimo, neturėjo supratimo kaip saugiai naudotis dinamitu. Oficialiais duomenimis dėl to žuvo 40 žmonių, neoficialiais – keli šimtai.
K. Mieliauskas pasakoja, kad čia jo laukė ir pirmasis, kiek netikėtas nuotykis: „Žinojau, kad Rumunijoje gyvena didžiausia Europoje rudųjų meškų populiacija. Skaičiuojama, kad Rumunijos Karpatų kalnuose jų gyvena apie 6 tūkstančius (daugiau nei pusė visų Europos rudųjų meškų). Tačiau apie tai per daug negalvojau iki tos akimirkos, kai į mobilųjį telefoną atėjo du automatiniai Rumunijos valdžios siunčiami pranešimai apie tai, kad mano buvimo vietose prie kelio vaikšto meškos.
Iki šiol iš arti meškos laukinėje gamtoje nebuvau matęs, todėl apėmė dvejopas jausmas – norėjosi sustoti ir pasifotografuoti su šiuo įspūdingu gyvūnu, kita vertus – prie meškos, o ypač su jaunikliu, nereikėtų artintis. Todėl pravažiavau pro šalį vos per porą metrų nuo jų. Antrą kartą buvo nejauku, nes priešais važiavęs kemperis sustojo užtverdamas man kelią ir pradėjo fotografuoti mešką. Bepigu jam fotografuoti pro užsidarytą langą, kai aš tuo metu buvau priverstas stovėti šalia – savotiškas jausmas palaukti eilėje nusifotografuoti su meška, kai visiškai to nenori daryti.“
Priešakyje – nepažįstama Turkija
Iš Rumunijos maršrutas nusidriekė per Bulgariją, kuri pasitiko įspūdingu lietumi – buvo toks stiprus lietus su kruša, kad net stojo eismas ir apie pusvalandį niekas negalėjo pajudėti iš vietos.
O štai labiausiai K. Mieliauską nustebinusi Bulgarijos vieta – socializmo epochoje pastatytas Buzludžos monumentas, komunistų buvo laikomas beveik šventu: „Šis statinys buvo pastatytas Buzludžos kalno viršūnėje ir inauguruotas 1981 m. Jo statybos užtruko penkerius metus, monumento aukštis – 70 m, o pastatytas jis iš cemento, plieno ir stiklo. Nuo 1989 m. jis stovi nebenaudojamas, tačiau daug keliautojų čia užsuka pasižiūrėti milžiniško, šiek tiek ateivių kosminį laivą primenančio statinio. Paskaičiuota, kad šiais laikais jam būtų išleista apie 35 milijonus JAV dolerių. Kaip ten bebūtų, statinys įspūdingas. Beje, oficialiai sako bulgarai, kad jis uždarytas rekonstrukcijai, bet manau, kad jau su visam.“
Prieš palikdamas Bulgariją, keliautojas K. Mieliauskas užsuko ir į bene garsiausią šalies kurortinį miestą Burgą, kuriame ne tik nakvojo, bet ir pasinaudojo retai pasitaikančia galimybe išsimaudyti Juodojoje jūroje. „Atsigaivinęs šiltoje Juodojoje jūroje ir ilgai neužsibuvęs Bulgarijoje, neseniai pasiekiau Turkijos sieną. Laukia labai įdomus etapas, nes Turkijoje buvau prieš gerą dešimtmetį ir tik kurorte, todėl net neįsivaizduoju, kaip ši šalis atrodo pavažiavus toliau nuo turistinių vietovių, kaip ir kuo gyvena vietiniai žmonės. Bus labai įdomu tai pamatyti ir kitą savaitę pasidalinti su skaitytojais“, – sako keliautojas K. Mieliauskas ir kviečia sekti jo kelionę iki ten, kur baigiasi žemė.