Iki Rovaniemio – per 12 valandų
Naują iššūkį sau išsikėlęs K. Mieliauskas motociklu startavo Helsinkyje prieš kelias dienas. Keliautojas pasakoja, kad startavo 8 val. ryto, oro sąlygos buvo puikios – 20 laipsnių šilumos, saulėta. „Greitkelių Suomijoje beveik nėra – vos kelios atkarpos aplink sostinę. Joms pasibaigus, nepaisant tikrai kokybiško kelio, iš karto pajutau intensyvų automobilių srautą. Suomiai labai mėgsta poliarines dienas ir gamtą, daugelis jų turi sodybą ar mažą namelį, sauną, todėl eismo keliuose buvo daug, o pirmosios važiavimo valandos gan monotoniškos“, – apie kelionės pradžią pasakoja K. Mieliauskas.
Per 12 valandų nuvažiavęs apie 800 km keliautojas pasiekė pusiaukelę Rovaniemyje, kur driekiasi poliarinis ratas. Kaip mėgsta sakyti K. Mieliauskas, būtent už jo prasideda tikroji šiaurė. „Pakeliui buvo lengvo lietaus, keli sustojimai įsipilti degalų ir pailsėti. Paskutines dvi valandas kelyje buvo apsiniaukę, todėl atrodė, kad vakarėja. Kalbant apie savijautą – jaučiuosi gerai, pakeliui perklausiau vieną audio knygą, kuri puikiai išvaikė monotoniją“, – sako keliautojas. Tiesa, netrūko šiaurės „dovanėlės“ – uodų, kurie puolė taip intensyviai, kad sustojus Rovaniemyje ir nusiėmus šalmą buvo sunku net atsigerti, jų būrius reikėjo nuolat vaikyti nuo veido.
Temperatūra pasiekus poliarinį ratą irgi tapo šiaurietiška, tik 9 laipsniai šilumos, todėl K. Mieliauskas pasinaudojo motociklo CFMOTO 800 MT privalumais – šildomomis rankenomis ir sėdyne. Šio motociklo ankstesne versija keliautojas važiavo Indiją ir Nordkapą žiemą, todėl neabejojo, kad atnaujintas modelis nenuvils. Be to, kelionės metu saugumą ir budrumą palaikė elektroninės sistemos, patogus „CarPlay“ prisijungimas ir informacijos rodymas motociklo ekrane, nematomos zonos (angl. blindspot) davikliai ir vaizdiniai bei garsiniai perspėjimai, gerai rūke šviečiantys žibintai, autopilotas.
Už poliarinio rato – tempas lėtesnis
Kelios valandos kelio į šiaurę nuo Rovaniemio buvo apsiniaukę, todėl keliautoją apėmė artėjančios nakties jausmas: „Tada pajaučiau, kad reikia poilsio. Sustojau labai gražioje suomiškoje stotelėje ir priguliau nenusiėmęs šalmo, nes labai puolė uodai. Be to, šalmas atstojo pagalvę. Pamiegojau apie 20 minučių, o per tą laiką išsisklaidė debesys, pradėjo lysti saulės spinduliai. Man trumpai pamiegojus tai atrodė tarsi saulėtekis, jaučiausi atsigavęs, todėl su vėjeliu pasileidau Norvegijos link. Vietos ten ypač gražios – ežerai, vešlūs miškai, elniai, saulė... ir uodai. Eismo buvo jau žymiai mažiau, bet kelyje ir šalikelėse vaikščiojo elnių būriai. Didžioji dalis elnių yra naminiai, todėl elgiasi ramiai ir į kelią nešoka. Žinoma, privalau pristabdyti ar net sustoti, bet šių elnių elgesys yra gan prognozuojamas.“
K. Mieliauskas pasakoja, kad už poliarinio rato kelionės tempas sulėtėjo – 400 km atstumą važiavo apie 6 valandas. Galiausiai pasiekė sankryžą į Nordkapą, iki kurio buvo likę 343 km. Ši sankryža žymi tuo, kad veda į šiauriausią Europos tašką Nordkapą Norvegijoje arba į šiauriausią ES vietą Nuorgam Suomijoje. Pastarąją vietą keliautojas jau buvo pasiekęs keturračiu žiemą prieš kelerius metus.
„Įvažiavus į Norvegiją ir priartėjus prie fiordų oras keitėsi kas pusvalandį ar dar dažniau. Fjorduose, kaip žiemą, taip ir dabar, vėjas pučia taip smarkiai, kad kartais sunku važiuoti. Oras visiškai nepastovus – tai plieskia saulė, tai pila lietus. Tokiomis oro sąlygomis labai svarbu ne tik patikimas motociklas, bet ir ypač gera apranga. Aš dėviu suomių gamintojo „Rukka“ drabužius, kurie tikrai nepraleidžia vandens nepaisant, kiek laiko važiuojama lietuje, bet kartu praleidžia orą, todėl nesikaupia drėgmė. Ant viršaus nereikia papildomai rengtis lietaus drabužių, todėl kelionė yra patogesnė. Be to, motociklininkai tikrai puikiai žino, kad jei jau per apykaklę ar rankoves pateko drėgmė – sušlaps viskas. Tai sugadina važiavimo malonumą ir labai prisideda prie nuovargio“, – patirtimi dalinosi K. Mieliauskas.
Debesyje paskendęs finišas
Kelias į Nordkapą vedė per 7 km ilgio tunelį po sąsiauriu, jungiančiu Barenco ir Norvegijos jūras. Iš jo išvažiavęs K. Mieliauskas pasijuto patekęs tiesiai į debesį – buvo beveik visiškai tamsu, lijo lietus, tvyrojo rūkas: „Paskutinius 50 km iki Nordkapo vis abejoju, ar aš pakilau taip aukštai, ar debesys nusileido taip žemai. Motociklu tokiame tirštame rūke nesu iki šiol važiavęs. Pasitaikė vienas kitas kemperis, eismas buvo labai lėtas, todėl jaučiausi gan saugiai. Tiesa, žiemą norvegai nevalo ledo, bet raižo specialiu aparatu, todėl asfaltas subraižytas ir slidokas.“
Galiausiai, per 25 valandas įveikęs 1588 km, keliautojas atsidūrė Nordkappe, šalia šiauriausią Europos tašką žyminčio didžiulio gaublio. Įprastomis oro sąlygomis ši vieta yra įspūdinga panoraminė aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į plačius šiaurės vandenis. Pabuvęs šioje vietoje ir įsiamžinęs jis nuvyko į viešbutį, o pailsėjęs vėl grįžo čia – visų nuostabai plieskė saulė, buvo susirinkę nemažai žmonių, per žiūronus stebinčių banginius.
„Šiaurė yra patyrimas, tai ypatingas jausmas. Ramybė ir gėris čia bebūnant jaučiasi, net jei vaizdo ir nesimato. Mėgstu važiuoti į šiaurę ir tai darau jau ne vienerius metus būtent dėl šios patirties, dėl ypatingo jausmo, kuris apima atsidūrus šiaurėje. Žinoma, malonumas ir važiuoti motociklu, net jei viskas užklota rūku. Žmonės važiuoja dėl skirtingų priežasčių, aš mėgaujuosi pačiu sklendimu“, – sako iššūkį įveikęs K. Mieliauskas.
Neretai kyla klausimas, kaip tokioms intensyvioms kelionėms reikia pasiruošti fiziškai. Keliautojas atskleidžia, kad tokias iššūkių keliones mėgsta ir joms atskirai nesiruošia, tačiau rytais nepamiršta sporto pratimų ir valgo subalansuotą maistą. Keliaudamas vengia mėsainių ar dešrainių, vietoj jų renkasi vaisius, riešutus ir baltyminius batonėlius. Taip pat jau daugiau nei penkerius metus visose kelionėse vartoja maisto papildus – amino rūgščių, vitaminų ir mineralų kompleksą, kuris tiek kasdieniame gyvenime, tiek kelionėje prideda budrumo, proto aštrumo ir stiprumo.
Keliautojas sako, kad į kelionę leidosi norėdamas pamatyti, ką reiškia viena nesibaigianti diena šiaurėje: „Tai labai įdomi ir graži patirtis, kurią tikrai visiems rekomenduoju. Kelias iki Nordkapo savo grožiu dažnai primena pasaką, stebina orų kaita, aplinkui tvyro ramybė. Saulė atsiranda ir vėl dingsta, todėl bent 4–5 kartus per visą kelionę buvo apėmęs jausmas, kad vėl ir vėl išaušo. Linkiu visiems atrasti šiaurę ir pasimėgauti jos teikiamomis patirtimis.“