Lenktynininkas pasakojo, kad apie šią akciją žinojo nuo pat jos gyvavimo pradžios, tačiau norą joje sudalyvauti vis tekdavo nustumti dėl įvairių varžybų, kurių data sutapdavo su ta, kada motociklininkai ant plieninių arklių sėsdavo kartu su regos negalią turinčiais žmonėmis.
„Pirmą kartą šioje akcijoje sudalyvavau praeitais metais, kai pagaliau reikiamas šeštadienis buvo laisvas. Labai džiaugiuosi, kad tai įgyvendinti pagaliau pavyko, nes šis renginys man paliko labai šiltą įspūdį. Man patiko neregių ir silpnaregių reakcijos į šią patirtį, patiko jų pastabos apie vėją, motociklo vibracijas, greičio pojūtį ir kitas detales. Įprastai, pats vairuodamas motociklą tokių dalykų nesureikšminu, kartais nė nepastebiu, tačiau kai žmogus neturi vieno iš esminių pojūčių, kiti pojūčiai ženkliai sustiprėja.
Man patiko tai, kokius įspūdžius ir pojūčius jiems suteikia važiavimas motociklu, kaip jie džiaugiasi šia diena, o kai tenka išgirsti, kad kai kurie šio pasivažinėjimo laukia labiau nei Kalėdų, neabejotinai ir patį užlieja geros emocijos. Būtent dėl to nė neabejojau, kad šioje akcijoje dalyvausiu ir šiemet“, – prisiminė V. Žala.
Nauja patirtis ne tik keleiviams
Lenktynininkas aiškino, kad susitikimas ir pasivažinėjimas motociklu su regos negalią turinčiais žmonėmis teigiamų emocijų suteikia ne tik jiems, tačiau ir patiems motociklininkams. Dažnam plieninių žirgų gerbėjui pasivažinėjimas motociklų – atsipalaidavimo forma, todėl galimybė „pravėdinti galvą“ kartu su kompanija bendraminčių, o taip pat ir padaryti gerą darbą, anot sportininko, – ypač gerų emocijų užtaisas. Negana to, žmonėms, kurie niekada nėra bendravę su negalią turinčiu žmogumi, šis renginys – itin gera gyvenimo pamoka, jog negalia netampa priežastimi, dėl ko reikėtų apriboti savo galimybes džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais.
„Turėčiau ir pats prisipažinti, kad prieš pirmąjį pasivažinėjimą vis svarsčiau, kaip čia bus, nes iki tol niekada nebuvau susitikęs su aklu žmogumi. Tai buvo pirmas kartas, kai galėjau pats įvertinti, kokiomis aplinkybėmis šie žmonės gyvena bei kaip su jais bendrauti. Bendravimas tik balsu ir per lytėjimą man buvo naujovė, tačiau labai greitai prie to pripratau.
Šie žmonės su motociklu susipažįsta jį liesdami, todėl pagrindinė vairuotojo užduotis – apie viską papasakoti ir prižiūrėti, kad neregys nepaliestų karšto duslintuvo. Man tai labai įdomu, nes šie žmonės trokšta pažinti juos supančią aplinką, jie eina ir prašo, kad mes jiems papasakotume apie vieną ar kitą motociklą, paaiškintume kuo jie skiriasi ir leistume juos paliesti“, – pasakojo lenktynininkas.
V. Žala prisipažino, kad šis renginys suteikė peno pamąstymams, jog nepaisant to, kad regos negalia kiekvienam žmogui tampa išties nemažu iššūkiu gyvenime, ją turintys žmonės nevaržo savęs ir stengiasi, kaip įmanoma labiau džiaugtis gyvenimu. Anot jo, būtent šie žmonės tampa puikiu pavyzdžiu, kaip net ir vieno iš esminių pojūčių praradimas nesustabdo jų ne tik nuo pasivažinėjimo motociklu, tačiau net ir ekstremalesnių veiklų – po šios akcijos, kai kurie neregiai nutarė netgi šokti parašiutu ar pasklandyti parasparniu.
Viskas ko reikia – noras ir šiek tiek patirties
Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad „Mane veža TRYGG“ akcija vienu metu vyksta ne tik sostinėje, tačiau ir visoje Lietuvoje, kur įvairiuose miestuose gyvenantys ir šiai iniciatyvai užsiregistravę motociklininkai susitinka su neregiais ir silpnaregiais bei leidžiasi į ilgesnes ar trumpesnes keliones. V. Žala atviravo, kad niekada nepriklausė jokiam motociklininkų klubui, tačiau bendrumo jausmas, kuris kyla visiems susirinkus dėl vieno tikslo ir pajudėjus Vilniaus gatvėmis – tai, ką siūlytų išbandyti kiekvienam.
Vienuolika metų A kategorijos vairuotojo pažymėjimą turintis ralio lenktynininkas teigė, kad ši akcija taip pat tampa galimybe paneigti mitą, jog visi motociklininkai yra vien tik kelių chuliganai. Jis pabrėžė, kad didelė dalis plieninių žirgų mėgėjų yra pavyzdingi eismo dalyviai paisantys tiek Kelių eismo taisyklių, tiek savo bei kitų saugumo, o kartu – ir geros širdies žmonės.
Šioje iniciatyvoje gali dalyvauti visi norintys, tačiau V. Žala pataria, kad neregį pavėžinti norintis motociklininkas turėtų būti bent kelis kartus anksčiau ant motociklo važiavęs su kitu žmogumi. Važiavimas motociklu kartu su keleiviu yra truputį kitoks, o važiuojant su keleiviu, kuris nemato, kada ir koks bus posūkis, važiavimo specifika taip pat truputį keičiasi.
„Žinoma, važiavimas su keleiviu yra kiek kitoks, nematantis žmogus negali prisidėti prie motociklo valdymo posūkiuose, tačiau manau, kad tai patyrusiam motociklininkui nėra iššūkis. Šis pasivažinėjimas nėra skirtas važiuoti kuo greičiau ir distanciją įveikti per kuo trumpesnį laiką, todėl svarbiausia važiuoti saugiai ir mėgautis procesu“, – sakė lenktynininkas pridėdamas, kad ypač svarbu, jog iš tiesų šioje akcijoje norintys dalyvauti motociklininkai savęs nevaržytų, nes geri darbai „veža“.