Jau šį šeštadienį su iniciatyva „Baltijos keliui 30“ startuos ir tradicinis kultūrinis ralis „Ryterna Modul Mototourism Rally“. Jo metu daugiau kaip tūkstantis intelektualių motociklininkų keliaus susipažinti su tais, kurie anuomet nebijojo rizikuoti ir tapo Baltijos kelio iniciatoriais.
Manoma, kad 650 km ilgio Baltijos kelyje stovėjo apie 2–2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos. Tūkstančiai nepatekusių į magistralę susibūrė jos prieigose, sudarydami grandinės atšakas. Visa tai iš paukščio skrydžio matė ir kelių lėktuvų pilotai ir keleiviai, o vienu jų skrido ir Petras Bėta. Iš jo pilotuojamo An-2 lėktuvo buvo barstomos gyvos gėlės, o šie įamžinti kadrai tapo neatsiejama istorinio įvykio dalimi.
Kaip tiksliai kilo tokio skrydžio idėja jis jau nebeprisimena – šį planą įgyvendino grupė bendraminčių, palaikę ryšius su Sąjūdžiu. Tuo metu jis dirbo Kauno aviacijos sporto klube ir su keliais kolegomis buvo įkūrę kooperatyvą „Aviapaslauga“. Jie dalyvaudavo įvairiuose renginiuose ir lėktuvais skraidindavo žmones. Ruošdamiesi skrydžiui virš Baltijos kelio jie iš anksto buvo pasirūpinę formaliais skrydžio leidimais, tačiau pilotai iki pat pradžios nebuvo tikri, ar oro erdvę kontroliavę rusai nebandys jiems sutrukdyti pakilti.
Vis dar daug kalbų sklando apie tai, kaip tą 1989 m. rugpjūčio 23-iosios šeštadienį iš lėktuvų buvo mėtomos gėlės. Yra net gandų, kad į lėktuvus buvo pakrauti keli sunkvežimiai gėlių. Tačiau į prisiminimus paniręs P. Bėta patikslina, kad tai nėra visiška tiesa.
„Šiaip tai mus apgavo, bet gerąja prasme. Per Vilniaus ir Kauno televizijas ir radiją paskelbėme, kad tam renkame gėles. Galvojome, na, atneš žmonės po žieduką ir pabarstysime. Turėjome du lėktuvus AN-2, juos iš vakaro perskraidinome iš Karmėlavos į Pociūnus, kad mums neužblokuotų pakilimo. Vienas lėktuvas nuskrido tiesiai, o mes su kolegomis Aleksoto link, kur turėjo būti iš kauniečių surinktos gėlės. Kai pamatėme tas gėles... Tris sunkvežimius suvežė. Buvo įvairiausių gėlių, žmonės net surišo puokštes, rašė palinkėjimus Lietuvai.
Viename sunkvežimyje tilpo gal 3-4 tonos gėlių, o lėktuvas gali skraidinti pusantros. Prikrovėm kiek galėjom, šimtu ar pusantro šimto kilogramų daugiau, smulkesnis kolega įlipo per langą, o sunkvežimio vairuotojui pasakėm, kur važiuoti su likusiomis gėlėm, kad galėtume ir jas paimti“, – pasakojo P. Bėta.
Vis dėlto kauniečių surinktų gėlių daugiau nebepamatė – jas vežę sunkvežimiai strigo kelyje ir nebeatvažiavo į sutartą vietą. Tiesa, paskui grįždami iš oro jie matė, kad tos gėlės buvo panaudotos formuojant užrašus „Laisvę Lietuvai“ ir kt.
Kartu lėktuve skrido dar keli talkinę vyrai ir P. Bėtos žmona – visi jie per rankas siuntė gėles ir mėtė iš lėktuvo. Praskridę dabartiniu Savanorių prospektu jie nusileido Taujėnuose, kur turėjo laukti norintys skristi lietuvių žurnalistai, o užsienio žiniasklaidos atstovai strigo kelyje ir neatvažiavo.
Jų lėktuvo radijo ryšys buvo sujungtas su Lietuvos radijo pirmąja programa, todėl stebėdami Baltijos kelią iš paukščio skrydžio, jie pranešdavo, kur trūksta žmonių. Pilotai buvo sutarę, kad vienas iš dviejų lėktuvų skristų nuo Gedimino pilies Vilniuje, kitas – nuo Panevėžio pusės. Buvo sutarta, kad lygiai 19 val. iš lėktuvų pabirtų gėlės.
„Žmonės iškelia rankas, ant jų krenta gėlės, vaizdas toks, kad ir dabar suvirpina. Mūsų užduotis buvo skristi kuo žemiau, kad gėles galėtume išmesti ant kelio, ne ant žmonių. Tad teko skristi ir kelių, ir keliolikos metrų aukštyje“, – įsimintiniausią gyvenimo skrydį prisimena P. Bėta.
Vis tik jau po kelių dienų prasidėjo KGB pareigūnų kvietimai į apklausas. Nors tą dieną Lietuvos padangę raižė ir daugiau lėktuvų, tačiau tuometinė valdžia labiausiai domėjosi skridusiais iš Kauno, mat jie jau iš anksčiau rengė tarptautines skraidymo varžybas, kuriose susirinkdavo svečių iš užsienio, todėl KGB tokius įvykius akylai stebėdavo.
Pareigūnai turėjo visą informaciją apie Baltijos kelio skrydžius, bet vis vien jie atkakliai kamantinėjo įvairių dalykų, kas skrido lėktuve, kodėl kartu skrido žmona, ar skrido užsienio žurnalistai ir kt.
Po kelių vėlesnių saugumiečių vizitų lakūnas pasiskundė sąjūdiečiui Aleksandrui Abišalai – šis apie tai liepė papasakoti didžiulėje salėje susirinkusiems žmonėms. P. Bėtos kalba buvo paviešinta per radiją, televiziją, ir tuomet saugumas paliko pilotą ramybėje.
Jis su kolegomis žinojo, kuo rizikuoja, tačiau tvirtina, jog dėl skrydžio neturėjo nė menkiausios abejonės. Tad jau daugiau nei 50 metų skraidantis P. Bėta pelnytai gali būti vadinamas vienu iš Baltijos kelio herojų, apie kuriuos dar daugiau sužinos jau šį šeštadienį vyksiančio mototurizmo ralio „Ryterna Modul Mototourism Rally“ dalyviai.