Automobilis (ne)lygu transporto priemonė
Automobilių temomis rašantis žurnalistas Vitoldas Milius išgirdęs klausimą kiek nustemba. Įsivaizduokite, kad renkatės automobilį už 20 tūkst. eurų sumą. Už tiek pinigų galite sėsti į naują automobilį iš salono. Galite rinktis ir prabangų kelerių metų senumo modelį. Ką rinktis?
„O... tai amžiaus filosofinė diskusija. Kiek žmonių, tiek bus versijų. Iš esmės jokio skirtumo, ką aš rinkčiausi. Kasdien testuoju automobilius ir po savaitės naujas automobilis tampa nebenauju. Tačiau paprasto žmogaus pasirinkimas priklauso tik nuo jo paties.
Abu variantai yra nebūtinai blogi – jie abu geri. Žmogus, norintis save išreikšti per automobilį, tikrai nėra vertas paniekos. Tai reiškia, kad tai jam svarbu ir visame pasaulyje tai yra pakankamai svarbu, kokiu automobiliu tu važiuoji. Žmogus vairuojantis „Toyota Land Cruiser“ ar BMW savo aplinkoje gali atrodyti kiečiau. Jei žmogui tai yra svarbu, tuomet viskas tvarkoje. Toks žmogus net ir važiuodamas su nauju automobiliu galvos, kad na va, tas važiuoja su BMW, o aš ne su BMW“, – svarsto V. Milius.
Taigi, žurnalisto manymu, svarbu yra tai, kokią reikšmę automobiliui savo gyvenime teikia žmogus.
„Jei kalbėsime apie automobilius, kurie kainuoja virš 20 tūkst. eurų, tai ir tas pats BMW už tokią kainą bus apynaujis ir atrodys kaip naujas. Bet yra daugybė žmonių, kurie nieko nenori pademonstruoti. Jiems nereikia demonstruoti automobilio – jie demonstruoja kitas savo savybes. Tokiems žmonėms tikrai reikėtų pirkti naują automobilį ir nesukti galvos.
Specialistas taip pat sako, jog iš esmės nėra taip svarbi automobilio kaina. Svarbiau, kiek automobilis kainuos per mėnesį.
„Tie žmonės, kurie automobilio nesureikšmina, ir šiaip taip yra visame normaliame pasaulyje, nežiūri kiek kainuoja automobilis. Skaičiuojama, kiek automobilis kainuos per mėnesį. Jeigu žmogus turi pakankamai normalias legalias pajamas, tai žmogus paskaičiuoja, kad naujas automobilis per mėnesį kainuos tam tikrą sumą pinigų ir jis tai gali sau leisti. Ir žmogus nesuka sau galvos. Tai dažniausiai tie žmonės, kurie neturi automobilizmo idėjos ir automobilisto dvasios. Jie neturi intereso ieškoti mašinos, nenori išmanyti, juos nesunku apgauti „išmaniems“ pardavėjams ir jie yra didesnėje rizikos grupėje. Todėl tokiems žmonėms patarčiau nesukti galvos ir pirkti naują, garantinį automobilį.
Tokiems žmonėms automobilis yra tik transporto priemonė. Jei žmogus turi svajonių susijusių automobiliu, jei jis nori saviraiškos, tada jam tokie variantai netinka“, – sako V. Milius.
Tad koks galutinis pašnekovo patarimas?
„Aš renkuosi abu variantus. Kasdieniniam naudojimui aš renkuosi normalų, paprastą, naują automobilį, nes jis man nesudaro jokių kliūčių vykdyti kasdienę veiklą. O dūšiai, jei taip galima sakyti, aš asmeniškai renkuosi šiek tiek istorinį automobilį, kurių vis ieškau ir nusiperku.
Tačiau tai tikrai nėra patarimas taip daryti kitiems – tiesiog man patinka automobilių istorija, randu mielą modelį, su kuriuo važiuoju tik kartais. Aš pakankamai dažnai išvažiuoju senu „Mercedes“ – jis praktiškai man galėtų pakeisti ir tą naują automobilį, bet faktas, kad jis patikimumu netraukia iki naujo automobilio. Važiuojant nauju automobiliu niekada nebus įtampos, kad gali sustoti, kad jis suges. Tiesiog važiuoji ir nesuki galvos. O kai myli automobilį, kad ir seną, gali jam atleisti. Juk kai myli, tai atleidi“, – juokiasi V. Milius.
Dėmesys į apynaujus, bet ne naujus automobilius
Ne paslaptis, kad vos išvažiavus iš salono naujas automobilis praranda 20-30 proc. savo vertės. V. Naujanis sako, kad būtent šis praradimas yra didžiausias stabdys įsigyti naują mašiną.
„Mano manymu, geriausia yra pirkti poros metų senumo mašiną su nedidele rida. Tokia mašina jau yra kiek praradusi vertę, nes ji jau ne salone. Sakoma, kad vos išvažiavus iš salono mašina praranda 30 proc. vertės. Juk išvažiavus iš salono niekas jau jos nenupirks už tą pačią kainą“, – pažymi pašnekovas.
Vis dėlto, specialisto teigimu, 2-3 metų senumo automobilių pasiūla Lietuvoje nėra didelė.
„Tokių mašinų pas mus trūksta arba jos jau būna daug nuvažiavusios, arba daužtos. Jas parduoda, nes gal kažkam ji netiko, gal naujas modelis pasirodė. Žmogus pavažinėjo ir gali sau leisti įsigyti naują, o senąjį atiduoda į saloną. Gal mažiau pinigų prarandama, kai perkamas ekspozicinis, bandomasis automobilis. Dažnai tokių automobilių kaina pakankamai dėkinga“, – sako V. Naujanis.
Įdomu, kad dauguma į Lietuvą iš JAV atvežamų daužtų ir antram gyvenimui prikeltų automobilių čia nelieka. Panašu, kad kol kas jie lietuviams yra per brangūs.
„Dažniausiai tie automobiliai būna defektuoti – po avarijų, skendę. Netgi šie automobiliai iš JAV vežami į Vokietiją. Reiškia, net ten yra poreikis tokiems automobiliams. Be to, iš JAV atvyksta ekskliuzyviniai modeliai, kurie dažnai randa savo pirkėją. Lietuviai, rusai yra atidarę aikštelės Vokietijoje ir 90 proc. šių mašinų išvežama į Vokietiją“, – sako V. Naujanis.
„Žinoma, reikia įvertinti daug dalykų. Visų pirma naujas mašinas perka įmonės, kurių darbuotojai pravažiuoja daug kilometrų. Be to, reikia skaičiuoti, kiek žmogui tai kainuos. Manau, kad optimaliausias variantas ieškoti automobilių su nedidele rida – 30-40 tūkst. km. Realiai tai tikrai nedidelė rida ir rimtesnių problemų neturėtų būti.
Be to, žmogus įsigyja aukštesnės klasės mašiną. Reikia įvertinti, kad važiuosi komfortabiliau bei nemokėsi „salono“ mokesčio, nes jis jau sumokėtas ir automobilis praradęs tam tikrą dalį kainos“, – V. Naujaniui pritaria automobilių serviso tinklo „Flix Auto“ Kauno padalinio vadovas Vytautas Paškauskas.
Naujų automobilių pardavėjai pirkėjus vilioja net iki 7 metų siekiančia garantija, tačiau V. Paškauskas ragina nuodugniai išsiaiškinti visas sąlygas.
„Reikia įvertinti, kad ne visoms detalėms galioja garantija. Kuo žemesnės klasės mašina, tuo jos dalys bus pigesnės. Aišku, yra žmonių, kuriems mašina yra tik susisiekimo priemonė ir jam visiškai nesvarbu, kokia ta mašina – svarbu važiuoja ir gerai. Kitam žmogui vairuoti yra malonumas ir jis nori vairuoti aukštesnės klasės mašiną“, – sako V. Paškauskas.
Tik už naują
Tuo tarpu žinomas lenktynininkas V. Švedas, pats atstovaujantis prabangių automobilių prekės ženklui, net nesileidžia į diskusijas ir teigia, jog niekada nebus geresnio pasirinkimo, nei naujas automobilis. Iš esmės su tuo sutiktų visi, tačiau ar kiekvienas gali sau leisti įsigyti brangią naują mašiną? V. Švedas įsitikinęs, tai gali sau leisti kiekvienas, kuris uždirba 600-700 eurų per mėnesį.
Atiduoti viską, kam tu dirbai trejus metus vienam pirkiniui? Be to, šis pirkinys tikrai atneš realias išlaidas ir ateityje. Tai jei žmogus gauna legalias pajamas, jei darbdavys rodo tokį atlyginimą, koks jis yra, o aš labai tikiu ir viliuosi, kad vis daugiau įmonių iš šešėlio traukiasi į skaidrią pusę ir atlyginimai mokami ne sovietiniuose vokeliuose, tai tada toks žmogus gali sau leisti įsigyti naują automobilį“, – tikina V. Švedas.
Specialistas rodo į Europos pavyzdį teigdamas, kad iš esmės toks klausimas Vakarų šalių gyventojams net nekyla.
„Visoje Europoje net nėra klausimo, ką rinktis – naują ar naudotą. Yra taisyklė naudoti automobilį kelerius metus, jį atiduoti dileriui ir išvažiuoti su nauju automobiliu, mokant tokią įmoką, kuri yra priimtina tavo kišenei. Kiekvienas pasirenka automobilį, kuris jam tinkamiausias. Galima rinktis išperkamąją nuomą su likutine verte. Šį terminą naujų automobilių savininkai jau aiškiai žino.
Tiems žmonėms, kurie rinkosi automobilius iš švogerių, draugų, kaimynų šis terminas matyt ne toks aiškus ir žinomas. Jiems labiausiai reikia išsiaiškinti, kas tai yra ir kodėl tai yra gerai. Skirkite pusvalandį analizei ir išsiaiškinimui. Ateitis jau čia, o „geras variantas“, kurį atveža kaimynas ir yra „geras variantas“ todėl, kad yra perkamas už gerus pinigus. Juk užsienyje žmonės ne kvaili – už gerus pinigus parduodami modeliai su dideliais defektais, kuriuos tvarko meistrai Lietuvos garažuose“, – aiškina V. Švedas.
Lenktynininkui kyla daug abejonių, kaip remontuojami į Lietuvą plūstantys daužti automobiliai.
„Didžioji dalis pardavėjų stengiasi pigiai nupirkti, dar pigiau sutvarkyti ir pakankamai brangiai parduoti, kad turėtų kuo didesnį pelną. Tai reiškia, kad naujasis savininkas turės daug išlaidų per tam tikrą laiko vienetą – per 2-3 metus išlaidos automobiliui gerokai padidės. Tarkime, jei automobilis pradžioje kainavo 10 tūkst. eurų, tai tam tikro laikotarpio pabaigoje jis su visomis išlaidomis remontui ir panašiai kainuos 14, 15, o gal ir 17 tūkst. eurų. Tam žmogui tai bus tikrai skausminga suma, todėl geriau turėti naują, patikimą, aiškų, tvarkingą daiktą be papildomų išlaidų. Gal tai bus kiek žemesnės klasės automobilis, tačiau tu tikrai žinosi, kad nuvažiuosi ten, kur tau reikia“, – sako V. Švedas.
„Grubiai pasakysiu, kad vidutiniškai aptarnavimas vidutinės klasės automobiliui kainuoja apie 300 eurų kas 30 tūkst. km“, – skaičiuoja V. Švedas.
Likutinė vertė
Lenktynininkas sako, kad žmones taip pat gąsdina terminas „likutinė vertė“.
„Tame yra momentas, kad žmogus apsigauna. Pavyzdys. Perkate naują automobilį, kuris kainuoja apie 15 tūkst. eurų. Sumokate pradinę įmoką, kuri yra 2-3 tūkst. eurų, kas yra 10-15 proc. automobilio vertės. Dabar tai populiaru ir naudojama bankuose. Beveik visais atvejais iš dilerio gausi atpirkimo sumą, kuri po 5 metų gali siekti apie 35 proc. ir kiekvienas pardavėjas ją pasiliks, kaip mažai rizikingą. Taigi yra galimybė tą automobilį atpirkti ir dar pelningai parduoti.
Tada matematika tokia, kad žmogus, kuris įsigyja automobilį, pradinę įmoką gali traktuoti kaip užstatą, nes tas automobilis rinkoje yra vertas daugiau, nei pasirašytas atpirkimas. Todėl aš labai sveikinu galimybę įsigyti automobilį su likutine verte, nes tu nesi pririštas prie automobilio“, – paaiškino V. Švedas.
Lenktynininkas savo komentarą baigia retoriniu klausimu.
„Tarkime, dabar automobilis kainuoja 15 tūkst. eurų, po penkerių metų jis kainuoja 4-5 tūkst. eurų, bet rinkoje jis vertas 6 tūkst. eurų. Tai tas žmogus, kuris automobilį naudojo, gali jį išsipirkti už likutinę sumą, perparduoti ir dar susigeneruoti tuos kelis tūkstančius kito automobilio pradinei įmokai.
Moki nedidelę sumą pradžioje ir moki tik einamąją sąskaitą už kiekvieną mėnesį. Tai noriu užduoti retorinį klausimą: kas yra sudėtingiau, surasti 20-25 tūkstančius eurų, prisiskolinti iš giminių, kaimynų, draugų, nusipirkti „labai geros būklės, vos vos skendusį automobilį“, kuris be jokios abejonės pradės gesti, korozija, o jūs liksite skolingi visai gatvei, turėsite nevažiuojantį automobilį, kuris neturi jokios vertės ar įdėti mažą pradinę įmoką projektui ir mokėti mėnesinę įmoką, kuri yra pagal tavo pajamas“, – skaičiuoja V. Švedas.