„Automobilio pasirinkimas – visada labai individualus. Bet pirmiausia vis tiek žmogus turi apsibrėžti, kokios jo finansinės galimybės, nes gali būti, kad norai vienoki, tačiau finansinė situacija – visiškai kitokia“, – akcentavo pašnekovas.
Vienam – mažas automobilis
Anot A. Juknevičiaus, jeigu automobilio ieško žmogus, dar neturintis šeimos, gyvenantis vienas ir nuolatos zujantis mieste, reikėtų žvalgytis į kompaktiškus nedidelius miesto automobilius.
„Mano pirmi automobiliai tais laikais, kai tėvo mašina jau nebebuvo mano mašina, buvo „Ford Fiesta“ ir „Volkswagen Polo“. Aš nesakau, kad man jie žiauriai patiko, ar kad nenorėjau kažko didesnio ar galingesnio – tiesiog tuo metu sau galėjau leisti tik tokį automobilį ir aukščiau bambos nešokau“, – aiškino pasirinkimą lenktynininkas.
Pasak jo, sunku suprasti tuos, kurie gyvena vieni, tačiau nusiperka didžiulis automobilius, pusę savo pinigų išleidžia pildydami degalų baką, nuolatos vargsta ieškodami tinkamos vietos parkingui.
„Reikia žiūrėti praktiškai. Savaime suprantama, kad norisi kažko prabangesnio ir didesnio, tačiau reikia pasimatuoti, ar automobilis neviršija finansinių galimybių, ir savivertę matuoti ne turima mašina“, – akcentavo jis.
Svarstytų ir apie elektromobilį
Lenktynininko akį patraukė plečiama elektromobilių įkrovos infrastruktūra bei nuolat augantis elektra varomų automobilių nuvažiuojamas atstumas.
„Žinoma, reikia galvoti perkant, kur gyveni, ar turėsi kur namuose įsikrauti bateriją ir panašai, bet miestuose galimybių važinėti elektromobiliais – sočiai“, – tikino A. Juknevičius.
Anot jo, su dauguma elektromobilių lengvai galima nuvažiuoti daugiau nei 300 kilometrų, o vis atsirandančios ypač greitos įkrovos stotelės reiškia ir tai, kad tinkamai susiplanavus kelionę elektriniu automobiliu galima nuvažiuoti ir iki pajūrio.
Perka visureigius, nors iš miesto neišvažiuoja
Dar vienas paradoksas, pasak A. Juknevičiaus, tas, kad iš miesto kone niekuomet neišvažiuojantys vairuotojai įsigyja miesto visureigius, turinčius didesnę prošvaisą, kartais – ir visus varančiuosius ratus.
„Žinoma, su tokiu visureigiu į mišką neišvažiuosi, jis neturi rėminės konstrukcijos, palėtintojo. Tačiau galioja kitkas – su didesnę prošvaisą turinčiu automobiliu lengviau „lipti“ per šaligatvio bortelius“, – pastebėjo jis, neslėpdamas, kad neretai tokio tipo automobilius perka ir tie, kurie įsigijo būstą daugiabučių džiunglėse, kur stovėjimo vietų nėra ir neretai automobiliams tenka „nakvoti“ ant pievučių kiemuose.
Pasak A. Juknevičiaus, nieko tokio, jei tokį, dažniausiai kiek brangesnį nei paprastas lengvasis, automobilį žmogus gali sau leisti ir suvokia, kad jo aerodinamika prastesnė, jis naudoja daugiau degalų.
„Tačiau minivenai ir universalai yra vienareikšmiškai patogesni šeimai. Jie patogesni, į juos telpa daugiau daiktų, jie taupesni, jiems lengviau rasti stovėjimo vietą“, – privalumus vardino ekspertas.
Anot A. Juknevičiaus, visureigį, o ypač vadinamąjį tikrą, verta pirkti tik tuo atveju, jeigu dažnai išvažiuojama į užmiestį, kur keliai išties prasti.
„Mes važinėdavome į Anykščius, į kaimą, kelis kartus per mėnesį su šeima. Tokiu atveju esi priverstas pirkti visureigį, nes niekas ten nevalo kelių, kai gerai palyja – net su visureigiu yra ką veikti norint pravažiuoti, o žiemą kitokiu automobiliu apskritai nėra šansų“, – pasakojo jis.