Škotijoje užfiksuota kasdieniška pradedančio vairuotojo situacija, kai niekaip nepavyksta sėkmingai pajudėti iš vietos. Per dvi minutes – net 13 nesėkmingų bandymų.
Galiausiai prie nesėkmingai iš vietos pajudėti mėginančios vairuotojos prieina kantriai viską stebėjęs kito automobilio vairuotojas, kuris pataria nusiraminti ir giliai įkvėpti.
Rezultatas – pradedanti vairuotoja sėkmingai nuvažiuoja. Tačiau kas būtų, jei tokia situacija nutiktų Lietuvoje?
LRT TELEVIZIJOS laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ pakalbinti praeiviai nusiteikę tolerantiškai. Jie pastebi, kad garsinio signalo naudojimas ar mirksėjimas šviesomis tik dar labiau paaštrintų situaciją ir į stresą patekusiam pradedančiam vairuotojui tikrai nepadėtų.
Tačiau ne visi pradedantieji vairuotojai patiria stresą. Kai kurie vos sėdę prie vairo sugeba važiuoti agresyviai, nesilaiko Kelių eismo taisyklių ir sukuria avarines situacijas arba nuo policijos bėga ir didesniu nei 200 km/val. greičiu.
Daugeliui kyla klausimas – kas tokius vairuotojus mokė?
„Mes sakome, kad reikia daryti vienaip, tačiau mokinys iškarto rodo pirštu į kitą vairuotoją ir klausia – o kodėl jis kitaip daro?
Pavyzdžiui, važiuoja kitas vairuotojas antra juosta, bet aš sakau, reikia važiuoti kuo arčiau dešinės. Bet mokinys klausia, o kodėl jie visi važiuoja antra juosta?“, – pastebi vairavimo instruktorius Rimantas Navickas.
Pašnekovas pripažįsta, kad keliuose tenka susidurti ir su tokiais mokiniais, kurie nuo pat pradžių sako, kad važiuos taip, kaip jiems atrodo geriausia.
„Būna tokių frazių – „aš taip nedarysiu“, „man svarbu teises kaip nors išlaikyti ir važiuosiu savaip“, – pripažįsta R. Navickas.
Dešimtadalis įvykių
Lietuvoje pradedančiųjų vairuotojų kelyje žūsta pusantro karto daugiau, nei yra Europos Sąjungos vidurkis. Aiškėja, kad mažesnį nei vienerių metų vairavimo stažą turintys vairuotojai mūsų šalyje sukelia 12 proc. visų eismo įvykių.
„Tyrimais įrodyta, kad 90 proc. tai nulemia netinkama vairuotojo elgsena ir tik 10 proc. – nepakankami vairavimo įgūdžiai. Žinoma, nenorėčiau, kad būtų manoma, jog viską lemtų tik elgsena.
Vairavimo įgūdžiai taip pat labai svarbu, tačiau daugiausia lemia tinkamų sprendimų priėmimas“, – akcentuoja VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Saulius Šuminas.
O štai psichologai mėgina nupiešti jauno pradedančiojo vairuotojo portretą.
„Tokiam žmogui gali rūpėti įvaizdis, taip pat ir vairavime. Jei pasižiūrėsime, agresyvaus vairavimo tarp jaunimo yra daugiau, nes tai yra būdas parodyti ir atskleisti kažkokias savo savybes.
Todėl tikriausiai didesnio rizikavimo ir mažesnių įgūdžių derinys nulemia didesnį nelaimių skaičių“, – mano Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, psichologas Antanas Kairys.
Užsienyje jaunus vairuotojus bandoma pažaboti taikant įvairią praktiką. Vieną iš pavyzdžių įvardija S. Šuminas.
„Yra programos, kurios neleidžia jauniems vairuotojams važiuoti su bendraamžiais, kad nebūtų spaudimo“, – sako S. Šuminas.
Agresyvūs ir vyresni vairuotojai
Visgi psichologas A. Kairys pastebi, kad agresyvaus elgesio tikrai negalima sieti tik su jaunu amžiumi, nes kelyje galima sutikti ir agresyviai nusiteikusių vyresnio amžiaus vairuotojų. Tai patvirtina ir pradedantis vairuotojas Gytis.
„Būna, kad atsidaro langus, pradeda šūkauti, kad tu toks ir anoks, pradeda grasinti. Bet juk pradedantysis vairuotojas kartais patenka į streso būseną, išsigąsta. Bet kartais būna, kad „neatlaiko nervai“, juk visi mes žmonės, ir atsakau atgal“, – pasakoja Gytis.
Pradedančioji vairuotoja Julita sako, kad kelyje patiria ir kitokio pobūdžio vairuotojų pyktį.
„Vairuotojas su „klevo lapu“ dažniausiai važiuoja mažesniu greičiu, todėl yra dažnai aplenkiamas. Kartais, net jei ir važiuoji tinkamu greičiu, vis tiek lenkia. Dažnai demonstratyviai pasižiūri per langą, kas vairuoja“, – priduria Julita.
Tačiau psichologas A. Kairys sako, kad susitvardyti gali net ir didžiausias karštakošis. Svarbu suprasti situaciją, giliai įkvėpti ir neskubėti. Visgi agresijos lygį kelyje gali lemti ir kultūra.
„Jei pasižiūrėtume, pavyzdžiui, į Stambulą ar pietų šalis, ten normalu dažnai naudoti garsinį signalą. Tuo metu taip pat darant Lietuvoje liktum nesuprastas. Lygiai taip pat yra ir su agresyvumu, kurio tam tikras kiekis yra priimtinas mūsų keliuose.
Pavyzdžiui, jei agresyviai lenkiama, tai pasakoma, kad tai tiesiog „kelių erelis“ ir tiek“, – pastebi A. Kairys.
Vairavimo instruktorius Darius Kanapinsksas sako, kad užsienyje pasivažinėję lietuviai pastebi, jog kai kuriose šalyse vairuojama kultūringiau.
„Pasivažinėja, pavyzdžiui, Olandijoje, Norvegijoje ar Belgijoje ir sako, kad kaip ten gražiai ir ramiai važiuoja. Bet ar mes negalime lygiai taip pat važiuoti? Tikrai galime.
Taip pat tarp mūsų vairuotojų populiaru kurti grupes socialiniuose tinkluose ir diskutuoti, ar tas greičio radaras veikia, ar ne? Bet kas tai per klausimas? Jei yra nustatytas leistinas greitis, tai kokio velnio tada spausti?“, – retoriškai klausia D. Kanapinskas.
Ar šeimos narys gali išmokyti vairuoti?
Visi sutiks, kad kuo daugiau jaunas vairuotojas praleis laiko vairuodamas, tuo jam bus geriau. Lietuvos teisės aktai leidžia papildomai mokytis su šeimos nariais.
„Koks tėtis ar mama savo atžalai duos blogų patarimų, kaip vairuoti pavojingiau? Tikriausiai nė vienas. Todėl geriau papildomai mokytis saugioje aplinkoje, nei pasikliauti tik profesiniu mokymu, kuris yra ir pakankamai brangus“, – S. Šuminas.
Visgi su tokia nuomone sutinka ne visi.
„Įsivaizduokite, kad turiu 25 KET pažeidimus, esu nedrausmingas, prasižengti linkęs vairuotojas, bet aš kažką mokau. Galbūt mokysiu, kaip reikia, ir paaiškinsiu, kaip daryti nereikia, bet tai kelia didelių abejonių“, – akcentuoja D. Kanapinskas.
Instruktorius teigia, kad kai tenka dirbti su vairuotojais, kuriuos jau mokė šeimos nariai, net aštuonis iš dešimties tenka mokyti visiškai iš naujo. Tačiau yra ir dar viena problema – laikas.
„Ką galima padaryti per 30 akademinių valandų? Ar tikrai per tiek laiko kiekvieną žmogų galima išmokyti vairuoti? Kai kuriose valstybėse visgi yra priimta, kad kol instruktorius nepasakė, kad gali laikyti egzaminą – tol vyksta mokymai“, – pastebi D. Kanapinskas.
Tačiau tokia tvarka abejoja S. Šuminas, kuris sako, kad daugeliu atvejų būtų teigiama, jog tokiu būdu instruktorius tik nori papildomai užsidirbti ir tai būtų tik pasitikėjimo juo klausimas – ar instruktorius sako tiesą, ar ne.
Nemažai kritikos vairavimo mokytojai sulaukia ir dėl to, jog neparuošia naujų vairuotojų psichologiškai. Tai yra, neįtikina, kad reikia važiuoti saugiai. Todėl galbūt reikėtų psichologo, kuris dirbtų su pradedančiaisiais vairuotojais?
„Tai turėtų būti eismo psichologas. Tai yra tas, kuris labai gerai išmano eismą. Nes jei tai būtų psichologas tik dėl to, kad paruošiant dalyvautų psichologas – manau, kad kiltų abejonių, ar tai tikrai pasiteisins“, – svarsto D. Kanapinskas.
Visą pasakojimą šia tema galite pamatyti LRT TELEVIZIJOS laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vaizdo įraše.
Parengė Vytenis Kudarauskas.