Tačiau tai, kaip teisingai išsirinkti alyvą, turėtų rūpėti ne tik linkusiems taupyti, bet ir mylintiems ekologiją bei automobilio gedimų netoleruojantiems vairuotojams.
UAB „FUCHS Lubricants Lithuania“ regiono pardavimų vadovas Ramūnas Vaitkus kalba, kad renkantis alyvą, svarbiausia ne kuo daugiau sužinoti apie jos savybes, o tiesiog pasirinkti teisingą, būtent tam automobilio modeliui pritaikytą jos rūšį. Nesuklysti padėtų vienas iš dviejų metodų.
Pirmasis – informaciją apie tinkamą alyvos rūšį susirasti internete, ieškant pagal automobilio modelį bei gamybos metus. Vis tik šis metodas, anot pašnekovo, – ne pats teisingiausias. Norint būti absoliučiai tikram, kad nesuklysi, geriausia žvilgtelėti į automobilio naudotojo vadovą, kuriame yra tiksliai nurodyta reikalinga alyvos specifikacija arba gamintojo patvirtinimai, o kai kuriais atvejais – ir viena, ir kita.
Taigi, jei automobilio savininkas parduotuvėje ar autoservise užsisakys teisingą, variklio gamintojo nurodytą alyvą, vėliau, ne dėl alyvos kaltės sugedus varikliui, jam bent jau nereikės „atgailauti“ dėl gedimą sukėlusios netinkamai parinkto tepalo.
O kas gresia, jei ne itin rūpestingas vairuotojas nuspręs, kad gali panaudoti ir kitą, jo paties „pataupytą“ alyvą, tarkim, tikusią ankstesniajam automobiliui? R. Vaitkus patikina, kad greičiausiai iš pradžių nieko baisaus nenutiks. Tačiau vėliau situacija gali keistis ne į gerąją pusę – tikėtina, kad alyvos senėjimo požymių ar kitų nesklandumų, susijusių su normaliu variklio darbu, gali atsirasti jau įpusėjus nurodytam alyvos keitimo intervalui (patvirtinimai ir specifikacijos apibrėžia alyvos tarnavimo laiką pagal maksimalų nuvažiuotų kilometrų intervalą) ar netgi anksčiau.
Aišku, gali ir nieko nenutikti iš pirmo žvilgsnio, tačiau dėl netinkamai parinktos alyvos daug greičiau nusidėvės variklyje esančios detalės.
Sintetinė ar mineralinė? Svarbiausia ne tai!
Anot R. Vaitkaus, alyvos klasifikacija „sintetinė“, „pusiau sintetinė“ ar „mineralinė“ išpopuliarinta nepelnytai, be rimtesnio pagrindo. Šiais terminais daugelis pardavėjų paprasčiausiai manipuliuoja, panaudodami tai sėkmingesnei prekybai. Nors išties didžioji šiuolaikinės alyvos dalis yra sintetinė, tačiau tai anaiptol nėra svarbiausias rodiklis.
Dalis pažangiausių šiandienos gamintojų netgi nenurodo, ar tai sintetinė, ar mineralinė alyva, nes ne alyvos tipas nulemia produkto kokybę bei ekologiškumą. Sumažintą taršą aplinkai lemia vien teisingai, pagal gamintojų nurodymus, automobiliui parinkta alyva. Tik taip automobilis nuvažiuos ilgesnę distanciją, degalų sąnaudų prireiks santykinai mažiau, mažiau dėvėsis variklio ir dujų išmetimo sistemų detalės. Ko gero visi esame matę didžiulius juodus dūmų kamuolius, kylančius iš kai kurių automobilių išmetimo sistemų. Tai yra senų ir susidėvėjusių detalių pasekmė.
O ar reikėtų išmanyti apie kitas alyvos savybes, pavyzdžiui, jos klampumą? Pašnekovas aiškina, kad žinoti pakaktų vien tai, jog šiuolaikinė alyva yra gerokai „skystesnė“, taigi, ir ekonomiškesnė. Tačiau pati naujausia alyva (0W-20, 5W-20) tinka tik visai naujiems, maždaug metų senumo automobiliams.
R. Vaitkus pasakoja, kad reikalavimai automobilių varikliams vis auga, o su jais kartu, be abejo, ir alyvai. Ekologinius rodiklius apibrėžia „Euro“ standartai. Nuo 2020 metų įsigalios „Euro 7“ standartas lengviesiems automobiliams, o nuo 2021 ir sunkiajam transportui. Su kiekvienais metais automobilių išmetamų dujų tarša turi mažėti, tai neišvengiama tendencija. Automobilių gamintojai taiko įvairias išmetamų dujų emisiją mažinančias sistemas, bet visiems yra privaloma ta pati automobilių taršos norma.
Panaudota alyva – pavojinga aplinkai
Tačiau ir aukščiausius reikalavimus atitinkanti alyva, panaudota tampa ne mažiau pavojinga aplinkai. Tai privalu žinoti kiekvienam vairuotojui, ir nusprendus keisti tepalus, būtina pasielgti atsakingai, laikantis nustatytų normų.
„Autogamintojų ir importuotojų asociacijos“ direktorė Rita Zdanevičienė pasakoja, kad alyvos atliekas automobilių savininkai turi palikti autoservisuose, jei jame keičiasi tepalus, o šie privalo perduoti jas pavojingųjų atliekų tvarkytojams. Jei alyvą vairuotojas keičia pats, jam tenka prisiimti atsakomybę jos likučius pačiam perduoti atliekų tvarkytojui arba į stambių gabaritų ir pavojingų atliekų priėmimo aikšteles.
Kitokios panaudojimo alternatyvos yra draudžiamos įstatymų. Taigi, kiekvienas vairuotojas privalo atsakingai rinktis tik legalų autoservisą, nenaudoti alyvos atliekų kurui, dažymui, neišpilti jų į konteinerius ar ant dirvožemio, nenuleisti į kanalizacijos, drenažo sistemas.
R. Zdanevičienė tvirtina, kad bet kuris iš šių neleistinų variantų daro žalą aplinkai bei kenkia pačių žmonių sveikatai. Deginant alyvą tam nepritaikytose, specialių filtrų neturinčiose krosnyse, išsiskiriančios kietosios dalelės patenka į atmosferą, nusėda ant paviršių, su vandeniu pakliūva į dirvą ir gruntinius vandenis. O išpylus alyvos atliekas į vandens telkinius, drenažo ir kanalizacijos sistemas, yra užteršiamas dirvožemis, sutrikdomas organizmų ir augalų aprūpinimas deguonimi, pakenkiama vandens gyvūnams.
Sunkieji metalai gali pakenkti ir žmonių sveikatai: pažeisti nervų sistemą, inkstus ar net sukelti vėžinius susirgimus. Beje, organizmuose jie kaupiasi palaipsniui, todėl sveikatos problemos paprastai išryškėja tik po kurio laiko.
„Autogamintojų ir importuotojų“ asociacija šias pavojingas atliekas iš gyventojų surenka organizuojamų akcijų metu. Daugiau apie organizuojamas akcijas – www.agia.lt.