Kuo didesnė užsienyje parduodamo automobilio rida – tuo jis pigesnis. Kuo mažesnę ridą parodai parduodamas automobilį Lietuvoje – tuo didesnę sumą gali susižerti į savo kišenę. Tokiu principu, pasak UAB „Longo LT“ vadovo P. Valiukėno, iki šiol vadovaujasi kai kurie pavieniai pardavėjai.
„Galima paskaičiuoti, jog toks sukčiavimas nesąžiningiems pardavėjams atneša papildomus 15-20 proc. uždarbio, jei ne daugiau. Apskritai dažnas pirkėjas vis dar vengia didelės ridos, todėl šiuo atveju mes kalbame ne tik apie kainą, bet ir apie transporto priemonės likvidumą“, – tvirtina specialistas.
Kokia rida normali?
Paklaustas, kokia būtų normali penkerių metų automobilio rida, P. Valiukėnas teigia, jog tai visų pirma lemia savininkas: ar naudojosi įmonė, ar privatus asmuo.
„Šiandien kone visi nauji automobiliai važiuoja daugiau, juos tam ir perka naujus: kad važiuotų ir nebūtų problemų. Labai realu, kad įmonės automobilis per 5 metus bus nuvažiavęs 150-200 tūkstančių kilometrų. Privatūs asmenys paprastai važiuoja mažiau, todėl metinė rida turėtų būti apie 20 tūkstančių kilometrų, tad tai – apie 100 tūkstančių per 5 metus. Visgi būna ir išimčių, kai kurie daug važinėjantys žmonės šią ribą gali pasiekti ir vos per trejus metus“, – pasakoja ekspertas.
Jo žodžiais, pagrindinis ir svarbiausias signalas, jog pardavėjas galimai siekia nuslėpti tikrąją ridą – pastarojo bandymai nuslėpti automobilio dokumentus. Arba dalį jų. Tokiu atveju patartina atkreipti papildomą dėmesį į transporto priemonės nusidėvėjimą: pedalų, vairo, sėdynių apmušalų ir kitų dažną sąlytį turinčių elementų būklę.
Pasak P. Valiukėno, galiausiai vertėtų „įjungti“ elementarią logiką ir pagalvoti, ar tikrai per deklaruojamą laikotarpį nuvažiuota „labai mažai“.
„Tikiuosi, jog Lietuvoje jau niekas nebetiki pasakomis, kad automobilis priklausė, tarkime, Vokietijos piliečiui, būtinai pensininkui, kuris juo naudodavosi tik savaitgaliais, trumpoms išvykoms „iki bažnyčios ir atgal“, – šypsosi automobilių pardavimo ekspertas.
Kodėl geriau sertifikuoti pardavėjai?
Dėl išvardintų ir kitų priežasčių, pasak P. Valiukėno, žmonėms vietoje pavienių pardavėjų patartina rinktis sertifikuotus automobilių pardavėjus. Tokiu atveju ir baimes dėl galimai suklastotos ridos, ir kitus nuogąstavimus dėl potencialių techninių ar finansinių problemų bus galima pamiršti.
„Kalbant apie ridą, sertifikuoti pardavėjai dažniausiai turi ją patvirtinančius dokumentus, tokius kaip Olandijoje veikianti RDW sistema, Belgijos „Car-Pass“ ir pan. Be to, šiuo duomenis dažnai papildo ir atitinkami servisų išrašai“, – teigia P. Valiukėnas.
Jis atkreipia dėmesį, jog norintys patikrinti ridą Lietuvoje gali kreiptis į techninių apžiūrų centrus. Tačiau juose verta tikrinti tik Lietuvoje pirktas transporto priemones, kadangi importuodami automobilius iš užsienio nesąžiningi pardavėjai iš pradžių suklastoja ridos duomenis ir tik tuomet atlieka techninę apžiūrą.
„Užsienio valstybėse praktika įvairi. Pavyzdžiui Olandijoje ir Belgijoje egzistuoja labai seniai veikianti ir griežta sistema, fiksuojanti ridą, todėl ten klastojimo atvejai labai reti. O Vokietijoje tokios sistemos nėra, todėl belieka vienintelis kelias – pasitikėti serviso išrašais. Tačiau reikia žinoti svarbią aplinkybę: kol automobilis naujesnis, jis dažniausiai prižiūrimas oficialaus atstovo servise. Tačiau vėliau savininkas gali ieškoti kur patogiau, galbūt pigiau ir tvarkyti mašiną kitur. Tokiu atveju oficialaus atstovo servisas pilnų išrašų jau nebeturės“, – konstatuoja P. Valiukėnas.