CargoNews.lt pabandė atskleisti tokio pobūdžio aferų mechanizmą ir riziką, su kuria neišvengiamai susiduria transportininkai, įsigiję falsifikuotos alyvos.
Su kuo „valgoma“ alyva
Patarlę „netepsi – nevažiuosi“ žmonės pradėjo vartoti gerokai anksčiau nei išmoko gaminti automobilius. Iš tiesų, nuo alyvos kokybės labai priklauso mašinos variklio ir visų likusių mazgų, turinčių vadinamąsias trinties poras, eksploatacijos laikas. Pačios alyvos kokybė priklauso nuo to, kaip preciziškai laikomasi technologinių sąlygų, kokios bazinės alyvos su kokiais specialiais priedais, maišomos. Būtent pastarieji lemia variklio dalių dilimą, temperatūros įtaką alyvos klampai, oksidacijos bei dumblo susidarymo tempus, stabdo koroziją ir plauna variklį.
Kokybiškos alyvos šias ypatybes lemiantys priedai yra gerai ištirpę bazinėje medžiagoje, tad laikui bėgant (pvz., sandėliuojant) nenusėda, išlieka efektyvūs ir svarbiausia – stabilūs naudojimo metu. Kitaip tariant, norint gauti gerą galutinį produktą reikia glaudžiai bendradarbiauti su variklių konstruktoriais, pasiutusiai daug valandų eksperimentuoti chemijos laboratorijose bei technikos bandymų poligonuose.
Jei galutinis rezultatas tenkina užsakovus iš automobilių pramonės alyvos bakeliai papuošiami ACEA (Europos automobilių gamintojų asociacija), API (Amerikos naftos institutas), SAE (automobilių inžinierių draugija) ar ILSAC (Amerikos ir Japonijos automobilių gamintojų asociacijos sudarytas tarptautinis tepalinių alyvų standartizacijos ir aprobavimo komitetas) ženklais, patvirtinančiais, jog viduje teliuškuojantis skystis tikrai turi tuos kokybės rodiklius, kokie yra privalomi vienos ar kitos kategorijos gaminiui.
Savo ruožtu „ExxonMobil“ alyvomis prekiaujančios bendrovės specialistai pastebi, kad egzistuoja nemaži skirtumai netgi tarp to paties standarto alyvų: patys moderniausi produktai turi unikalių ypatybių, kurių tradiciniai palyginamieji testai neatskleidžia. Tarkim, kai kurios alyvos pastebimai padeda sumažinti degalų sąnaudas. Kitos užtikrina, kad variklis visiškai nesidėvi, jei mašinos savininkas tiksliai vykdo visus techninius reikalavimus.
Dar kiti produktai leidžia naudoti tą pačią alyvą 3–4 kartus ilgiau nei įprasta. Tiesa, tam kol kas prieštarauja variklių gamintojai, todėl galima sakyti, kad kai kurios alyvų ypatybės yra perteklinės. Tačiau visais atvejais tam tikra ekonominė logika siūlant „brangias“ alyvas egzistuoja – vartotojai iš tiesų gauna papildomos naudos ar išvengia variklio remonto.
Kaip tik dėl šitos priežasties naujas alyvas kuriančios garsios kompanijos niekada nepatiki tokių produktų gamybos vadinamosioms „kompaundavimo“ (alyvų gamybos pagal pateiktą tikslią receptūrą) įmonėms. Pastarosios, tradiciškai alyvomis aprūpinančios Rytų šalių rinkas, gauna maišyti tik senesnės kartos produktus. Todėl nuotraukos iš apleistoje fermoje kažkur Bulgarijoje pilstomas „Shell“, „Castrol“, „Mobil“ alyvas nepaliko vietos net menkiausioms abejonėms, kad nedidelio litražo bakeliuose ar didelėms transporto įmonėms skirtose alyvos statinėse, galėtų būti išpilstyta kokybiška alyva.
Aferos mechanizmai
Į Lietuvą ELF, „Total“, „Wolf“ ir keleto kitų garsių kompanijų gaminius importuojančios bendrovės „Autotrade“ produktų departamento direktorius Algirdas Seilius, pasakodamas apie alyvų rinkos užkulisius, atkreipė dėmesį į keletą kertinių momentų.
„Visų pirma mūsiškių vežėjų technikos parkas yra labai stipriai atnaujintas, o eksploatuojant modernius vilkikus transportininkai itin stengiasi laikytis gamintojo rekomendacijų. T. y. variklių alyvų kokybė yra gyvybiškai svarbi, nes nuo to priklauso kaip ilgai ir sėkmingai jie galės dirbti. Norint gauti konkrečios specifikacijos produktą, privalu preciziškai laikytis alyvų priedų gamintojų ir automobilių variklių konstruktorių pateikiamų algoritmų, kokioje temperatūroje, kokiais kiekiais į bazinę alyvą turi būti įterpiami multifunkcinių priedų paketai, kaip ilgai jie maišomi.
Jei technologijos nesilaikoma – alyva neturi tų savybių, kurių reikia norint užtikrinti variklio gyvybingumą. Žinant šiuos dalykus visiškai akivaizdu, kad tokiose „gamyklose“, kurioje darytais vaizdais neseniai buvo dalijamasi feisbuke, nieko panašaus nėra“, – pastebėjo A. Seilius.
Kaip tokios aferos organizuojamos? Atsakydamas į šį klausimą „Autotrade“ produktų vadybininkas visų pirma atkreipia dėmesį į alyvos verslo kainodaros bei pirkėjų elgsenos ypatumus.
„Ne paslaptis, kad didelė dalis automobilininkų eksploatacines medžiagas renkasi vadovaudamiesi vieninteliu kainos kriterijumi. T. y. perka „pilstuko“ lygio produktus nesukdami galvos, kodėl nuvažiavus 3 tūkst. km užkalė variklis. Tiesiog už porą šimtų eurų perka kitą leisgyvę mašiną ir toliau važiuoja, kol ši subyra. Pardavėjai šiuos dalykus puikiai žino ir „medžioja“ pigiausias įmanomas alternatyvas. Kaip tik čia atsiranda terpė įvairaus plauko sukčių veiklai. Mano žiniomis, prekybininkams pasiūloma „labai gera kaina“ su sąlyga, kad bus imama visa puspriekabė alyvos krovinio. Jei noras uždirbti nugali, tokiems pirkėjams įbrukamos „lėlės“ – po originalios alyvos pakuotėmis paslėpti falsifikatai. Beje, kartais pakuotės būna padarytos tikrai kokybiškai“, – pripažino A. Seilius.
Pati falsifikuotų alyvų gamyba būna dar paprastesnė. Dažniausiai į įvairios talpos (nuo 1 litro iki statinės) tarą būna išpilstoma paprasčiausia bazinė alyva, neturinti nieko bendra su tomis savybėmis, kurias žada užrašai ant etiketės. Vėlesnė tokio „produkto“ kelionė paprastai driekiasi iš pilstymo taškų Rytų Europoje į Vakarus, o iš ten siūloma kaip originalas į tuos pačius Rytus.
Nuostolių matematika
Kuo rizikuoja vežėjas, susigundęs pataupyti variklio alyvos sąskaita? Kalbintų specialistų teigimu, kokius nuostolius vežėjas patirs visų pirma priklauso nuo, ką aferistai įbruks. Geriausiu atveju tai būna žemos klasės pigiausias alternatyvus produktas variklio gamintojo patvirtintai alyvai. Jei kopija nėra itin nekokybiška – 90 proc. kad variklis nepradės streikuoti, o graužti nagus galima nebent dėl to, kad už pirkinį sumokama gerokai daugiau, nei jis vertas.
„Kur kas didesnė rizika laukia tų, kurie nusiperka falsifikatą, nė techninėmis specifikacijomis ne iš tolo neprilygstantį toms, kurių reikia moderniam automobiliui. Greičiausiai tai reikštų mirties nuosprendį DPF filtrui ar EGR sistemai, dideles problemas variklio stūmoklių grupei ir t.t.
Be to, pigi alyva, neturinti reikiamo multifunkcinių priedų paketo, labai greitai praranda svarbiausias darbines savybes. Tarkim, jei „Mercedes Benz“ patvirtinimą turinti sintetinė alyva „MB 228.51 5W30“, naudojant kokybišką kurą, neviršijant leistino greičio ir gabenamo svorio, galės dirbti iki 130 000 – 150 000 km, tai supylus pigų falsifikatą, vilkiko borto kompiuteris pradės prie 50 000 – 60 000 km uždeginėti „raudonus“ indikatorius, liepiančius nedelsiant sukti į servisą, keisti filtrų ir alyvos. T. y. neišvengiamai laukia kur kas dažnesnės prastovos“, – aiškina A. Seilius.
Specialistai tikina, kad erdvės manipuliuoti kainomis į alyvas maišant pigesnius priedus visiškai nėra. Norint gauti konkrečios specifikacijos produktą, privalu preciziškai laikytis alyvų priedų gamintojų ir automobilių variklių konstruktorių pateikiamų algoritmų, kokioje temperatūroje, kokiais kiekiais į bazinę alyvą turi būti įterpiami multifunkcinių priedų paketai, kaip ilgai jie maišomi. Kiekviena naujai pagamintos alyvos partija yra tikrinama laboratorijoje, tikrinami svarbiausi bazinės alyvos, jos priedų ir paruoštos produkcijos parametrai: dinaminis klampumas, šarminis-rūgštinis skaičius, pliūpsnio temperatūra, vandens kiekis ir t.t.
Įdomu ir tai, kad Lietuvos rinkoje kasmet pateikiama iki 25-30 tūkst. tonų įvairios rūšies alyvos, tačiau surenkamas tik nedidelis panaudoto tepalo kiekis – iki 3 tūkst. tonų.