Detalėmis krovininiam transportui prekiaujanti bendrovė „Jupoja technika“ per 24 veiklos metus ne tik tapo viena svarbiausių šios rinkos žaidėjų Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir sukūrė nuosavą prekinį ženklą „Radwind“. T. y. ilgai ir atidžiai analizavę, dėl kokių priežasčių – savybių vieni ar kiti agregatai užsitarnauja „kokybiškų“ reputaciją, jie pradėjo siūlyti savus, originalius sprendimus: kurti patobulintas detales ir eksploatacines medžiagas (šiuo metu „Radwind“ skelbiamame „meniu“ yra apie 40 prekių grupių).
Norėdami kuo geriau patenkinti savo klientų lūkesčius, „Jupoja technika“ strategai pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su mokslininkais ir kurti savotišką detalių gamintojų-eksportuotojų klasterį.
Bene didžiausią pridėtinė vertė buvo sukurta „Jupoja technika“ bendrovei atradus Šiauliuose įsikūrusią stabdžių sistemų bandymų laboratoriją – UAB „Neigiamas pagreitis“. Pastaroji turi Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos techninės tarybos išduotą akreditaciją, kuri reiškia, kad „Neigiamas pagreitis“ gali abiejuose Baltijos jūros krantuose teikti kompetentingas išvadas apie stabdžių trinkelių, stabdžių diskų kokybę, ir kad ta išvada beveik tokia pat neskundžiama, kaip Aukščiausio teismo verdiktas.
Kodėl apie šiuos dalykus svarbu kalbėti daug ir garsiai buvo detaliai išaiškinta šią savaitę „Jupoja technika“ iniciatyva surengtame nemokamame seminare vežėjams. Renginio pradžioje „Neigiamo pagreičio“ vadovė Violeta Greičienė perklaususi verslo praktikų, kokius rūpesčius jiems kelia sunkvežimių stabdžių sistemos, didžiausios bėdos buvo įvardytos akimirksniu: „trinkelės ėda diskus“, „labai greitai dyla“, „su originaliomis važiavom beveik 500 tūkst. kilometrų, o po remonto – laiko tik 100 tūkst.“ ir t. t.
„Jupoja technika“ direktoriaus Raimundo Vaišvilo teigimu, tokie nusiskundimai iš tiesų atskleidžia padėtį rinkoje, kuri, švelniai tariant, nėra gera.
„Kai kuriais skaičiavimais net iki 80 proc. Lietuvoje eksploatuojamų lengvųjų automobilių stabdžių trinkelės neatitinka griežtų joms keliamų reikalavimų. Su sunkvežimiais padėtis geresnė – nekokybiškas detales naudoja maždaug 50 proc. vežėjų. Keisčiausia, kad kai atkreipus dėmesį į kai kuriuos jų sprendimus perkant naujų trinkelių komplektus, daugumai įmonių vadovų būna įdomus vienintelis dalykas – produkto kaina. Tačiau realybė yra tokia, kad pigiausios stabdžių trinkelės dažniausiai ne tik nesumažina nuvažiuojamų kilometrų kainos, bet ir yra kelia mirtiną pavojų vairuotojams bei grėsmę sugadinti krovinius“, – pasakojo R. Vaišvilas.
Kad yra būtent taip, patvirtino ir V. Greičienė. Per keletą pastarųjų metų „Neigiamo pagreičio“ laboratorijoje patikrintos absoliučiai visos Lietuvos rinkoje parduodamos stabdžių trinkelės – jų trinties koeficientas, dilimo greitis, maksimali darbinė temperatūra ir stabdymo efektyvumas kintant temperatūrai.
„Stabdant horizontaliu keliu 100 km/val. greičiu judantį pakrautą sunkvežimį, jo stabdžių sistema įkaista iki 500 laipsnių. Toks pat automobilis važiuodamas kalnuose trinkeles gali nesunkiai įkaitinti iki 700 laipsnių. Deja, bandymų metu esame užfiksavę atvejus, kai 200 laipsnių temperatūra stabdžių sistemai yra kritinė. T. y. ji „nedirba“, – konstatavo V. Greičienė.
Klausiama, kaip testuojamos stabdžių trinkelės, „Neigiamo pagreičio“ vadovė teigė, kad visi gaminiai bandomi identiškomis sąlygomis specialiame stende: ir prispaudimo jėga, ir kontaktinis plotas, ir disko sukimosi greitis visuomet būna toks pat. Išvada apie trinkelių kokybę pateikiama atlikus 70 įsibėgėjimo-stabdymo ciklų, kai greitis kinta nuo 100 iki 0 km/val.
„Vizualiai visos stabdžių trinkelės atrodo vienodos, tačiau jų darbinės savybės priklauso nuo to, kokiomis proporcijomis frikcinės masės gamybos metu buvo sumaišyta maždaug 15-20 komponentų. Šiame etape padarius klaidų kaip tik ir gimsta detalė, kuri gali arba perkaitinti ir labai greitai sugraužti stabdžių diskus, arba pati labai greitai sudilti, arba nepasiekti reikiamos darbinės temperatūros ir prastai stabdyti. Šiuo atveju 100 proc. galioja taisyklė, kad jei taupumo sumetimais iš stabdžių kaladėlių „receptūros“ buvo pašalintos vienos ar kitos medžiagos, geras rezultatas neįmanomas. Pigesnės nei 40-55 eurai šios rūšies prekės dažniausiai būna visiškas šlamštas. Gerai subalansuotomis savybėmis pasižyminčios stabdžių trinkelės paprastai kainuoja tarp 60 ir 100 eurų“, – teigė V. Greičienė.
Savo ruožtu R. Vaišvilas pastebėjo, kad netgi garsių prekinių ženklų stabdžių trinkelių kokybė gali skirtis priklausomai nuo gamybos partijos. Dažniausiai būna taip, kad siekiant įsitvirtinti naujose rinkose pristatomos nepriekaištingai „dirbančios“ detalės, tačiau, kai tampa populiarios, o vartotojams užsifiksuoja, kuris pavadinimas sietinas su gera kokybe – prasideda „chaltūrinimai“. Kadangi „Jupoja technika“ į laboratoriją nuolatos siunčia visų partijų pavyzdžius, tokių istorijų žino ne vieną ir ne dvi.
Pašnekovai pabrėžė, kad atskleisti informaciją apie tai, kurių gamintojų stabdžių kaladėlės neatitinka deklaruojamų kokybinių parametrų, negalima, nes bandymus atliekanti laboratorija yra prisiėmusi pakankamai griežtus konfidencialumo įsipareigojimus. Todėl į viešą erdvę paleidus tokius vertinimus, neabejotinai kiltų debatų audra ir santykius tektų aiškintis teisme.
Kita vertus, „Jupoja technika“ vadovas tikina nenorintis su niekuo kariauti ir viso labo elgiasi taip, kaip kad turėtų elgtis socialiai atsakinga įmonė.
„Kiekviena transporto bendrovė turi visišką laisvę spręsti, kokias detales naudoti remonto ar rutininio techninio aptarnavimo metu. Tačiau mes iš tiesų esame sukaupę daug informacijos apie rinkoje parduodamas detales ir realias jų savybes, todėl žinom, kad dažnai bandymai sutaupyti duoda visiškai atvirkščią efektą. Tarkim jei vienos gerai dirbančios stabdžių trinkelės per bandymų ciklą nusidėvi 2 gramais, o kitos, stabdančios taip pat nepriekaištingai – 7 gramais, akivaizdu, kad pirmąsias pirkti kur kas labiau apsimoka, nes jos tarnaus bent triskart ilgiau. Dar daugiau – kai kurios stabdžių trinkelės bandymų metu demonstruoja tokius beviltiškus rezultatus, kad su jomis išvažiuoti į bendro naudojimo kelius yra mirtinai pavojinga. Žinodami šiuos dalykus mes viso labo bandome perspėti savo klientus“, – pabrėžė R. Vaišvilas.
Beje, efektyviai veikiančio rinkos apsaugos mechanizmo, galinčio ir turinčio užkirsti kelią itin prastos kokybės stabdžių sistemos detalėms, Lietuvoje nėra.